Bičiulis gydytojas kartą yra pasakęs, kad sveikas ir išgydytas žmogus – tai toli gražu ne tas pats. Pridurčiau, kad pilnai suvokti šių žodžių prasmę gali tik išgydytasis. Perfrazuodamas gydytoją, galiu patikinti: gyvas ir nesušaudytas žmogus – ne tas pat. Ir suvokia tai tik nesušaudytasis. Tik tas, kuris vienaip ar kitaip „stovėjo prie duobės“. Žudytieji, bet nenužudyti – žmonės ypatingi. Jie gali būti labai skirtingi, bet juos jungia šis vienintelis bruožas. Ta Holokausto epopėjos patirtis, kuri tarsi antspaudas ant gyvenimo, elgsenos, mąstysenos, psichinės sandaros. Likimas lėmė man rastis tarp šių žmonių.

Gyvenimas pažėrė man tokių likimo posūkių, kokių ir nuotykių filme ne taip dažnai pasitaiko. Buvau geto kalinys, stebuklingai atsidūriau tarp tų, kurie išvengė mirties. Tačiau per visą mano tolesnę biografiją ir rudas, ir raudonas požiūriai, skaudžiai žeisdami, suartėdavo.

 VILNIAUS GETE

1941 m. rugsėjo 6 d. kartu su motina  atsidūrėme Rūdninkų gatvėje, netoli geto vartų, mažame, žmonių perpildytame kambaryje.

Dvejus metus gyvenome būdingais getui rūpesčiais. Kaip nenumirti badu, kaip išgyventi. O gyvųjų mūsų šeimos narių Lietuvoje nedaug kas ir liko. Prieš įsteigiant getą Paneriuose buvo sušaudytas tėvas Samuelis Petuchauskas. Visus Nepriklausomybės metus renkamas ir nuolat perrenkamas Šiaulių viceburmistru (1921-1940). Tėvas buvo Prezidento apdovanotas Gedimino ordinu. Už nuopelnus Lietuvai. Tačiau tai jo neišgelbėjo. Paneriuose atgulė ir mano senelė – tėvo motina Badana. Ji žuvo likviduojant vadinamąjį antrąjį getą. Alytuje sušaudyta tėvo sesuo Cilė ir visa jos šeima. Išliko tik Cilės sūnus, spėjęs pasitraukti į Rusiją.

Dveji metai Vilniaus gete – tai ištisa epopėja, paauglio atmintyje išlikusi šiurpiais mirties, bado, pažeminimo ir heroizmo vaizdais.

Lankiau žydų mokyklą. Pirmieji meno blyksniai mano sąmonėje siejasi su knygomis, kurias ryte rijau geto bibliotekoje. Knygų, meninės fantazijos pasaulis padėdavo užmiršti šiurpią realybę, be perstojo kankinantį alkį, šaltį, baimę. Priprasti prie ankšto kambarėlio, kuriame buvo sugrūsta  daugiau kaip dvidešimt žmonių. Visi suguldavome dviem eilėm ant grindų, galvomis  į vidų, kojomis į sieną. Norint prasiskverbti prie durų, reikėdavo balansuojant tamsoje  žengti per miegančiųjų galvas.

Pirmaisiais mėnesiais mes su mama mitome iš prairusio pustuščio maišo, kuriame buvo papelijusių morkų ir pavytusių kopūstų galvų. Negalėčiau pasakyti, iš kur mamai pavyko gauti tą maišą. Kramtėme morkas ir kopūstus tiesiai iš maišo, negalėdami išsivirti.

Kankino ir bejėgiškumas: girdi apie kažkur kuriamą kovinę organizaciją, kažkas bėga iš geto, o tu pasmerktas stingdančiam sielą bejėgiam laukimui…

Mūsų perpildytas kambarys greitai ėmė tuštėti. Vos ne kasdien. Tai vienas, tai kitas kambario gyventojas, su kuriuo vos spėjai susipažinti, išėjęs iš ryto, į kambarį nakvoti nebegrįždavo. Smarkiai buto gyventojus praretino 1941 m. rudenį nacių surengta vadinamoji “šainų” akcija. Apie ją dabar nemažai parašyta. Naciai sumanė likviduoti „nedarbingą“ Vilniaus žydų dalį, paskirstę dirbantiems vienokius – darbo pažymėjimus, o nedirbantiems – kitokius. Kiekvienas, gavęs darbo pažymėjimą, garantuodavo sau, vyrui arba žmonai ir dviems vaikams teisę gyventi. Laikiną.

Mama dirbo ir gavo tokį pažymėjimą, apsaugodama ir mane. Spalio mėnesį, likvidavus antrąjį getą, naciai ėmėsi mūsų. Kiekviena šeima su darbo pažymėjimu privalėjo praeiti pro geto vartus. Praėję patikrinimą, buvome rikiuojami į kolonas ir varomi į antrąjį getą. Jų gyventojai buvo jau išžudyti.

Neįmanoma užmiršti siaubingos egzekucijos prie geto vartų. Susigrūdę persigandę žmonės, verkiančios moterys, klykiantys vaikai. Visi, lyg skęstantys griebdamiesi už paskutinio šiaudo, stengėsi prasmukti be pažymėjimo pas laiminguosius – anapus vartų. Kareiviai juos talžė šautuvų buožėmis, stumdė, vaikus mėtė atgal pro vartus. Mačiusiam visa tai turbūt nesunku būtų įsivaizduoti, kaip atrodytų pasaulio tvanas. Žmonės, palikti pirmajame gete, buvo pasmerkti.

Ištverti man padėjo ir mokykla. Kaskart grįždamas iš jos jaučiausi pakylėtai. Mokytojai skiepijo mums optimizmą, tikėjimą ateitimi. Kartą, grįždamas iš mokyklos ir ruošdamasis pereiti  į kitą Rūdninkų gatvės pusę, pastebėjau, kad ji tarsi išmirusi. Tai reiškė, kad geto šefas esesininkas Francas Mureris lankosi gete. Tokiu metu jokia gyva dvasia neturėjo teisės pasirodyti gatvėje. Tai grėsė sušaudymu. Ilgai ir nekantriai trypiau pasislėpęs tarpuvartėje laukdamas, kada pro vartus išeis Mureris su palyda. Pagaliau neiškentęs iškišau galvą, apsižvalgiau: aplink tylu, tuščia. Man tereikėjo perbėgti į kitą gatvės pusę. Neiškentęs išbėgau į gatvę. Ir, o Dieve! Beveik šokte užšokau ant tarytum iš po žemės išdygusio Murerio. Pajutau skaudų ilgo blizgančio bato spyrį. It kamuolys įlėkiau į mūsų namo vartus. Tik vėliau, atsipeikėjęs iš baimės ir skausmo, suvokiau, kad likau gyvas per stebuklą. Nežinau, kodėl Mureris nenušovė manęs. Galgi tą akimirksnį jame nugalėjo futbolininko aistra…

Sunkią valandą, kai paaiškėjo, kad Vilniaus geto dienos suskaičiuotos, netikėtai mums ranką pratiesė Jono ir Stasės Ruzgių šeima. Iki karo su jais nebuvome pažįstami. Tiesa, kaip paaiškėjo, jie šiauliečiai, nemažai girdėję apie tėvą. Ruzgiai pasiūlė mums pasislėpti jų bute.

Sudėtingiausia buvo vaikui. Negalėjau išeiti pro geto vartus, kaip į darbą išeidavo šimtai suaugusiųjų. Vargais negalais motinai pavyko surasti darbininkus, kurie važiuodavo tvarkyti žydų kapines. Mane paslėpė vienkinkio vežimo dugne, apkrovė maišais, šiaudais, o ant viršaus susėdo darbininkai. Varganas kuinas lėta žingine tempė vežimą per visą miestą. Gulėjau prispaustas augalotų vyrų. Kaitino liepos saulė. Kvėpuoti nebuvo kuo. O vežimas, atrodė, nejuda… Stasė Ruzgienė pasakojo, kad su darbininkais iškėlusi mane iš vežimo leisgyvį, pažaliavusį. Šiaip taip atgaivino. Mamai pabėgti buvo paprasčiau. Išėjusi iš darbo, nusivilko švarką su geltonomis žvaigždėmis  ir kartu su Stase atžingsniavo į Žvėryną.

Ruzgiai gyveno Žvėryne, Onos Vytautienės (dabar – Dionizo Poškos) gatvėje. Antrajame nedidelio dvibučio mūrinio namo aukšte. Visus hitlerinės okupacijos metus Ruzgiai slėpė žydę Lizą Aizenberg ir jos mažytę mergytę. Tad ilgėliau mums ten pasilikti buvo neįmanoma.

Tuomet ir iškilo Jackaus Sondeckio pavardė. Šiaulių burmistras Sondeckis ilgus metus dirbo su tėvu miesto savivaldybėje. Tėvo gerumo aura ir po mirties lydėjo mus. Atsidūrus gete ne vienas lietuvių intelektualas pratiesė pagalbos ranką. Žinomas teisininkas, dirbęs su tėvu Šiaulių savivaldybėje, profesorius Kazimieras Šalkauskis dažnai kviesdavosi motiną, išėjusią į darbus, apsilankyti jo bute Žygimantų gatvėje. Jis gyveno su brolio, įžymaus filosofo Stasio Šalkauskio šeima. Pavalgydindavo, duodavo maisto, kad nuneštų sūnui. Profesorius atvirai piktinosi hitlerininkų ir lietuvių žydšaudžių siautėjimais, sielodamasis kartodavo motinai, kad ši juoda dėmė ilgai lydės lietuvių tautą.

Tam, kad sėkmingai pajudėtume iš Vilniaus, pirmiausia reikėjo naujų asmens dokumentų su lietuviškomis pavardėmis. Kazimierui Šalkauskiui pavyko juos gauti.

Dar viena to paties namo gyventoja – Elena Nasvytienė (gydytojo Nasvyčio, išvežto į Sibirą, žmona) sutiko priglausti mano motiną savo dvare, netoli Mažeikių.

Dirbdamas Vilniaus sveikatos skyriuje, Ruzgys parūpino komandiruotę. Kitaip neįmanoma būtų nusipirkti geležinkelio  bilietų. Perone reikėjo pereiti vokiečių karininko vadovaujamo patrulio patikrinimą.

Pagaliau atsidūrėme Šiaulių traukinyje. Nespėjome lengviau atsikvėpti, kai prieš mus staiga atsisėdo jauna lietuvė su hitlerine svastika elegantiško kostiumėlio atlape. Moteris pasirodė gana plepi, žingeidi, tuojau pat pasigyrė dirbanti gestape. Ji ypač domėjosi manimi, vis tai šį, tai tą paklausdama. Tačiau patyrusi konspiratorė Ruzgienė tarsi numatė tokį atvejį. Iš anksto apmuturiavo mano veidą dideliu baltu tvarsčiu. Atseit, vaikui sopa dantis, kalbėti negali, ir veidas nelabai matosi.

Šiauliuose Stasė vėl pasirodė esanti išmoninga ir drąsi konspiratorė. Buvo vakaras ir reikėjo kur nors pernakvoti, o į miestą išeiti pavojinga – pilna pažįstamų. Ruzgienė su dokumentais nuėjo pas vokiečių kariškių viešbučio, esančio prie stoties, komendantą. Gavo leidimą pernakvoti viešbutyje. Kas gali būti saugiau ir pavojingiau, kaip nakvoti vokiečių karininkų viešbutyje!

Iš ryto Stasė nuėjo į Dvaro gatvę, kur gyveno Sondeckiai, ir gavo jų palaiminimą: keliauti į Telšių apskrities Šašaičių kaimą, į Sondeckių ūkį,  kuriame šeimininkavo Jackaus Sondeckio sesuo Eugenija ir jos vyras Juozas Kazlauskas. Pakeliui sustojome Mažeikiuose. Iš čia su Stase keliavome į Šašaičius, o motina, kaip buvo sutarta, išvažiavo į Nasvyčių dvarą.

Prasidėjo ilga slapstymosi epopėja. Ji truko iki 1944 m. rudens, kai hitlerininkai buvo išvyti iš Žemaitijos.