Rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną vėl žengsime Panerių pasmerktųjų taku. Visi, kurių netekome, turi vardą –  svarbus kiekvienas, kurio gyvybė buvo užgesinta masinių žydų žudynių metu. Praėjus 75 m. metams nuo Vilniaus geto sunaikinimo, tapusio Holokausto Lietuvoje simboliu, prieiname prie išvados, jog dabar lygiai taip pat svarbus kiekvienas, liudijantis Holokausto atmintį.

Netgi demokratijos sąlygomis, pasirinkimas liudyti istorinį teisingumą reikalauja drąsos, išmintingumo, valios ir elementaraus žmogiško sąmoningumo.  Galime tik numanyti, kokiu vertybiniu katalogu pasižymėjo asmenybės, radusios savyje ryžto vaduoti mirčiai pasmerktus žmones: žydų vyrus, moteris ir visiškai bėjėgius karo akivaizdoje žydų vaikus.

Mes, žydų tauta, esame Šoa skausmo paženklinti ir įpareigoti: pamintume protėvių atminimą, jei atleistume tiems, kurie sąmoningai tapo nacių politikos vykdytojais, kurie vis dar neretai pristatomi Lietuvos didvyriais. Tačiau Holokausto patirtimi paveldėjome ir pamatinį supratimą apie neįkainojamą gyvenimo dovaną. negalėdami pamiršti tų, kurie ją iš mūsų atėmė, taip pat nuolat prisimename tuos, kurie ją mums, tarsi antrieji tėvai, iš naujo dovanojo.

Apie 900 lietuvių priėmė lemtingą sprendimą Antrojo pasaulinio karo metais pasipriešinti autorizuotai neapykantai. Jų vienintelis ginklas buvo jų sąžinė, kurios vedinas pasirinkimas išlikti žmogumi lėmė jiems, ne žydams, tapti amžinąja, dvasine, mūsų tautos dalimi. Žodžiais mūsų dėkingumas nenusakomas, neišmatuojamas skaičiais, neaprėpiamas ir neapčiuopiamas, tapęs tarsi šviesuliu Dieviškosios būties netobuloje pilkoje geto ar miško slėptuvės buity. Tai žmonės, kurių dėka atgimėme naujam gyvenimui, susigrąžinome jėgas senam tikėjimui.

Šie drąsūs lietuviai nutiesė amžinus tiltus tarp tautų ir kartų – tapo tikraisiais geros valios ambasadoriais, atstovaujančiais viltį, žmogiškumą ir tikėjimą. Atėjo metas Lietuvai įsivardinti savo tautos didvyrius – jų vardai ir jų istorijos turėtų būti įrašomi į vadovėlius, jų vardais turi būti vadinamos gatvės ir mokyklos, kilti paminklai.

Šiandien, po 28 Nepriklausomybės metų,  švenčiant Valstybingumo šimtmetį,  atminimo ženklas Pasaulio Tautų Teisuoliams papuošė Vilniaus Misionierių sodus, primindamas Valstybės įsipareigojimą prisiminti savo didvyrius.  Lenkiu galvą dėkodama visiems, žinomiems ir nežinomiems žydų gelbėtojams, šiandien dar su mumis esantiems, ir tiems, kuriuos jau pasiglemžė laikas. Ačiū Jums visiems. Mums, žydų tautai, Jūs buvote, esate ir visada būsite.