Arie Ben – Ari Grodzensky – Lietuvos žydų išeivių Izraelyje asociacijos pirmininkas, organizacija, įkurta 1932 metais, yra  didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir visame pasaulyje, vienyjanti per 1500 narių. Šiemet ji oficialiai prisijungė prie Lietuvos žydų bendruomenės.

Rugsėjį  minime Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metines. Kalbėdamas prie Panerių memorialo dar šį pavasarį kreipėtės į lietuvius, su kuriais užaugote ir sakėte, kad naujų draugiškų santykių kūrimas yra įmanomas tik pripažinus istorinę tiesą dėl įvykdyto Holokausto. Jau keleri metai, kai vis atviriau kalbama ir rašoma apie Lietuvoje įvykdytą genocidą. Kokia yra istorinė atmintis?

Mano seneliai, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, vietoje, kuri panaši į Panerius. Ten įvyko tas pats, kas ir kitose 227 žudynių vietose Lietuvoje. Žydus žudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyventa taikioje kaimynystėje.

Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos.

Panašių įvykių nebuvo niekada nuo to laiko, kai žydai išėjo iš Egipto. Viena tauta nusprendė sunaikinti kitą tautą. Būdavo visais laikais naikinami priešai, konkurentai. Vokiečiai nusprendė, kad žydų neturi būti. Iki Holokausto pasaulyje gyveno apie 16mlj. žydų. Pasekmės liūdnos – juk žydai – gabių žmonių tauta: Nobelio premijos laureatai, daugybė mokslininkų įvairios srityse. Esu įsitikinęs, jei nebūtų Holokausto tragedijos, jau seniai turėtume vaistus nuo vėžio, medicina būtų pažengus keleriopai toliau, būtų kur kas daugiau žmonijos pasiekimų. Holokausto pamiršti neįmanoma ir žudikams atleisti negalima. Užaugo jau trys kartos, kurios nežino, kas yra Holokaustas, gal tik iš filmų ar knygų  ir artimųjų pasakojimų. Bijau, kad dar po kelių kartų žmonės pamirš apie šią nežmonišką 6 milijonų žydų tragediją. Tai istorija, kurią reikia pažinti. Šiais laikais žmonės skeptiškai žiūri į istoriją, jų nuomone, tai interpretacijos, neteisingi pateikti tyrimų rezultatai. Tie, kas gyveno sovietmečiu gerai žino, kaip iškraipydavo istoriją, tiesos buvo labai mažai.

Kadangi dažnai lankotės Lietuvoje, ar pastebite kaip dabar vertinami Holokausto įvykiai?

Per kelerius metus Lietuvoje viskas labai pasikeitė. Nežinau, ar tai įvyko gera valia, ar kas nors privertė? Aš pasidomėjau mokyklų programomis. Jau kalbama apie Holokaustą, nagrinėjami įvykiai. Mano klasiokas iš Lietuvos 1989 apsilankė Izraelyje, nusipirko religinių knygų ir pasakė, jog net nežinojo, kad Jėzus buvo žydas. Dabar gal jau visi tą žino.

Ar jau pripažinta Lietuvoje istorinė tiesa?

Nemanau. Pastebėjau keistų dalykų. Matau, kad pažymėtos žydų žudynių vietos, tai labai svarbu, neseniai galėjai važiuoti šimtą kartų pro miškelį ir nežinoti, kad ten nužudė dešimtis tūkstančius žydų. Jauni žmonės apskritai nieko nežinojo apie Holokaustą Lietuvoje, nes niekas nenorėjo apie tai pasakoti. Istorinė tiesa ilgai buvo slepiama. Nenoriu girti Vanagaitės knygos, bet jos atsiradimas paskatino daugiau kalbėti bei domėtis, kas gi įvyko Antrojo pasaulinio karo metu, kaip elgėsi jų artimieji, šeimos nariai. Dabar aiškiai matomos Lietuvos Valstybės pastangos, aiškinant ir smerkiant Holokausto įvykius. Nemanau, kad to pakanka. Prasidėjo procesas, kai nuo neigimo pereinama prie domėjimosi ir suvokimo apie Holokausto švietimo būtinumą. Negalima pamiršti, kad lietuviai yra lyderiai, kurie žydus žudė pirmomis karo dienomis nežinia dėl ko ir už ką. Manau, kad žiaurumas, primityvumas ir džiaugsmas, sulaukus galimybės pasisavinti žydų turtą ir neatiduoti skolų turėjo didelę įtaką.

Būta šnekų, kad žydai trėmė lietuvius į Sibirą, nors jau gerai žinoma, kad žydus vežė į Sibirą procentine išraiška daugiau negu lietuvius. Pirmaisiais sovietų okupacijos 1940m. žydams buvo suduotas pirmas žiaurus smūgis: uždarytos visos žydų institucijos, nacionalizuotas turtas, nemaža dalis žydų kartu su lietuviais deportuoti ir įkalinti Rusijos rytuose.

Šiandien pripažįstama, kad Lietuvos ir Izraelio santykiai yra labai geri, palaikomi glaudūs, abipusiai naudingi ryšiai įvairiose srityse. Kaip Jūs tai vertinate?

Matau, kad daug oficialų svečių ir turistų lietuvių lankosi Izraelyje, jie savo akimis pamato, kas padaryta per 70 Izraelio gyvavimo metų, kaip gyvena izraeliečiai, kurie dykumoje sukūrė pramonės imperiją, mato mokslo, gynybos pasiekimus, žmonės gyvena ilgiau ir geriau. Pastebiu Lietuvos vyriausybės pastangas palaikyti gerus santykius su Izraeliu.

Žydai nesigiria geru gyvenimu, šiandien vienam izraeliečiui tenka 43 tūkst. dolerių per metus. Tai liudija apie stiprią Izraelio ekonomiką, šalis klesti. Supančios Izraelį priešiškos arabų valstybės jau supranta – sunaikinti Izraelio nepavyks. Tie kas suprato ir gyvena taikiai, palaiko gerus santykius su Izraeliu, turi nemažai naudos iš ekonominio bendradarbiavimo, palaiko normalius politinius ryšius ir ieško būdų, kaip baigti konfliktą su Palestina, nors pabaigos dar nesimato.

Mes Izraelyje didžiuojamės, kad esame litvakai, juos gerbia pasaulio žydai, viską pasiekėme darbu ir mokslu. Noriu perduoti jaunesniąjai kartai vadovavimą litvakų asociacijai.

Lietuvoje aš gavau aukštąjį mokslą, baigiau tuometį Kauno Politechnikos institutą, turiu inžinieriaus mechaniko specialybę. Išvykom su šeima į Izraelį 1972m.

Pradėjau dirbti armijoje, tuomet ketinta sukurti tankų gamybos pramonę, bet po kurio laiko Izraelis šios idėjos atsisakė. Aš tęsiau darbą karinėje pramonėje. Šiandien izraeliečiai didžiuojasi, turėdami stiprią karinę pramonę, ją kurti padėjo išsilavinę litvakai, kurie dirbo vadovaujančiuose postuose. Turime kuo džiaugtis. Be abejo, būtų geriau dirbti taikų darbą, nes išlaikyti karinę pramonę yra labai brangu.

Lietuvoje jaučiuosi puikiai, mano šeima myli šią šalį. Skridau į Lietuvą lėktuvu, kuriuo vyko vien izraeliečiai, jie visi skrido į Druskininkus, sakė, apie šį kurortą tiek gero girdėję, kad jau planuoja kelionę kitiems metams ilgesniam laikui.

Gyvendamas Izraelyje jau kelis dešimtmečius, turbūt žinote, ar litvakai tikisi palikto Lietuvoje turto grąžinimo? Nemažai litvakų nesėkmingai bandė atgauti savo turtą, tačiau atgavimo  klausimas įstrigo dėl sudėtingų teisinių, politinių ginčų.

Niekas nesitikėjo, kad po tiek metų gali būti sugrąžintas mūsų protėviams priklausęs turtas. Aš neįsivaizduoju, kad surasiu dokumentus. Žydai prarado viltį susigrąžinti turtą.Tie, kas bėgo iš Lietuvos, dokumentų nepasiėmė. Žydai per Holokaustą neteko  šeimų ir turto. Mano močiutė Marijampolėje iki karo dirbo dantų gydytoja,  buvo pasiturinti.  Pirmąją vokiečių okupacijos naktį ji pabėgo, palikusi viską. Jos istorija įdomi tuo, kad ši protinga moteris tinkamu laiku metė viską, sumokėjo gaisrinės vairuotojui, kad jis ją nuvežtų iki  sienos ir pabėgo į Rusiją, – išsigelbėjo, nors kiti turtingesni žydai tikėjosi, kad pinigai jiems padės išlikti,- nepadėjo.

Mes jokių dokumentų neturime. Mano tėvo istorija taip pat įdomi. Kai jie gyveno Miroslave, netoli Marijampolės didelio turto neturėjo, nes šeimoje augo 9 vaikai. Turiu tėvų santuokos liudijimą. Archyve suradau 1954 metų įdomų tėvo dokumentą, kai partijos susirinkime jis gavo griežtą papeikimą už tai, kad jo tėvai turėjo 23 ha žemės prie Miroslavo ir apie tai niekam nepasakė. Mano tėvas kariavo 16 divizijoj, jis buvo komunistas, nes prieš mūšį jie visi tapdavo partijos nariais. Net jei atgaučiau tuos hektarus žemės, net nežinočiau, kiek paveldėtojų pretenduotų į šį turtą. Tiesa, dalis šeimos kaip ir daugelis Marijampolės žydų buvo nužudyta Alytuje.

Teisybės dėl turto grąžinimo nėra. Dabar žmonės pradėjo domėtis. Žinoma, yra labai turtingų žydų palikuonys, dauguma jų iš Kauno. Dalis palikuonių dar gyvi, jie gyvena įvairiose pasaulio šalyse.

Dažnai lankotės Lietuvoje, Jūsų žmona kaunietė, turite savo gimtinėje draugų, domitės žydų gyvenimu. Kokia Jūsų nuomonė apie Geros Valios fondo veiklą?

Kai jis buvo sukurtas, aš net laišką parašiau apie pinigus, kuriuos Lietuvos vyriausybė skyrė kaip kompensaciją už prarastą bendruomeninį turtą: ligonines, mokyklas, sinagogas ir t.t. Didžioji dalis Lietuvos žydų dabar gyvena Izraelyje, todėl skirtos lėšos turėtų priklausyti ir jiems. Atėjo laikas Izraelio litvakams taip pat dalyvauti GVF valdybos veikloje. Manau, kad aš Izraelio litvakus galėčiau garbingai toje veikloje atstovauti. Dabar valdyboje dalyvauja JAV žydai, kurie nėra litvakai.

Neturėtų būti diskriminacijos. Kreipiausi į GVF vadovus, manau neteisingą sprendimą reikia taisyti. Kalba ne tik apie pinigus, bet ir Lietuvos žydų iš Izraelio atstovavimą. Aš tikiu, kad požiūris keisis. LŽB pirmininkė ir GVF valdybos pirmininkė Faina Kukliansky pritaria.

Su  Arie Ben – Ari Grodzensky kalbėjosi Ilona Rūkienė