Bernardinai.lt
Šiandien Paneriuose tvyro sakrali ramybė – vėjas švelniai įsiūbuoja pušų viršūnes, retkarčiais atnešdamas bėgiais riedančių traukinių gausmą. Bevaikštinėdamos vingiuotais memorialo teritorijos takais išgirstame guvius amerikiečių turistų balsus. Susidūrus su jais akis į akį, vienas vyrukas mums mosteli ranka rodydamas garbaus amžiaus vyro pusėn ir sušnabžda: „This man is the survivor of Kaunas ghetto“ (liet. Šis žmogus išsigelbėjo iš Kauno geto).
Šviesi traškančios medžiagos sportinė striukytė, melsvai žalsvos spalvos marškiniai, tamsios džinsinės kelnės ir juodi odiniai batai – sakyčiau, įprastas šiuolaikinio inteligento įvaizdis. Senolis šypteli, mes jam atsakome tuo pačiu. Staiga dirsteli į jų grupei ekskursiją vedančią bei apie Panerių tragediją pasakojančią gidę ir švaria lietuvių kalba mums sako: „Ji labai įdomiai kalba, teisingai viską pasakoja. Pasiklausykit.“
„O mes norėtume jūsų pasiklausyti“, – atsakau ir sugaunu kiaurai veriantį jo rudų akių žvilgsnį.