Kalendoriaus įžanga

2018 m. rugsėjis primena mums apie prieš 75 m. įvykusį Vilniaus geto sunaikinimą, Holokausto tragediją, amžiams paženklinusią mūsų šalies istoriją didžiule netektimi. Šio siaubingo reiškinio įkaitais tapo ir pati jautriausia mūsų visuomenės dalis – vaikai. Pasmerkdami mūsų vaikus mirčiai, nacių okupantai ir jų vietiniai parankiniai kėsinosi į mūsų ateitį – daugiau nei milijonas vaikų Europoje tapo negailestingos ideologijos šalininkų aukomis.

Holokausto pasekmės Lietuvoje buvo negailestingos – ištisi ištuštėję žydų miesteliai, sugriautos žydų šeimos ir jų likimai, prarastas didžiulis pilietinis ir intelektualinis potencialas. Mano tėvai prasidėjus karui taip pat buvo vaikai. Karas atėmė iš jų vaikystės džiaugsmą. Mano mamą nuo „Vaikų akcijos” Šiaulių gete išgelbėjo jos mama, mano senelė. Ją iki mirties persekiojo šio įvykio šmėklos. Tėvo mamą nužudė karo pradžioje – jis niekada neatsiminė jos veido. Dažno evakuoto vaiko, grįžusio namo, jau niekas nepasitiko – tėvų jau nebebuvo.

Net ir daugelio vaikų, kuriuos išgelbėjo geradariai, gyvenimus lydėjo skausmingos Holokausto patirtys. Iš pradžių tėvai patikėjo juos nepažįstamiesiems – geradarius Teisuolius ir išgelbėtus vaikus amžinai susiejo kraujo ryšiui tapati meilė. Holokaustą pergyvenę ir grįžę, konclageriuose paversti kankiniais tikrieji tėvai neretam vaikui po karo tapo sunkiai beatpažįstami.  Egzekucijų Lietuvoje 1941-aisiais metu buvo nužudyti tūkstančiai, likusieji – suvaryti į Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Švenčionių getus.

Į getų kasdienybę pažvelgti galimybę suteikė 2017 m. metais išversti į lietuvių kalbą ir išleisti Icchoko Rudaševskio užrašai. Literatūriniu talentu apdovanoto paauglio – Vilniaus geto kalinio – metraštis atskleidė ne tik jauno žmogaus išgyvenimus, bet ir įamžino geto kasdienybę. Būdama niūri ir skausminga, ji kartu liudijo ir jauno žmogaus ryžtą ir troškimą gyventi – gete alsavo kultūrinis, socialinis gyvenimas, neleidžiantis prarasti žmogiškumo. 5779 m. žydiškasis kalendorius, minint Vilniaus geto sunaikinimo 75 metų sukaktį, skiriamas Holokausto vaikams – atminti tuos, kurie akistatoje su visa griaunančia neapykanta buvo bejėgiai. Didžioji jų dalis niekada nebeišvydo tikrųjų savo tėvų akių, niekada negrįžo į savo namus, dalies jų vardai liko nežinomi, tačiau savyje jie nešė visos žydų tautos tikėjimą ir viltį.

Teprimena jų palikimas mūsų visų pareigą Pasauliui – Holokaustas niekada neturi pasikartoti.

Faina Kukliansky, LŽB pirmininkė