Ruth Reches
Jonatanas Vitkauskas
Antroji dalis
Kodėl ramus ir romantiškas Ruth Reches pranešimas apie žydų išsivadavimą iš Egipto vergijos sukėlė chaosą susitikimo Žinijos draugijos GAUBLIO klubo dalyvių jausmuose, mintyse ir kalbose?
Trys klasteriai[1], kuriuos autoriui pavyko sudaryti iš vienas kitą paneigiančių susitikimo dalyvių nuomonių skatina galvoti, jog prelegentė netyčia užgavo slepiamus post komunistinės visuomenės skaudulius.
„Raktiniais“ įėjimų į kiekvieną klasterių žodžiai pasirinkti šie: „šeima“, „tauta“ ir „Mesijas“.
- Šeima
1.1. Senasis Testamentas (1300 pr. m. e.–324 m.e.)
Pareigą permesti gyvybės estafetę iš praeities į ateitį Pasaulių Kūrėjas uždėjo ant šeimos pečių.
Knygų knyga[2] prasideda Dievo įsakymu šeimai, kuris skamba taip: „…veiskitės ir dauginkitės…užvaldykite žemę…“ (Pirmoji knyga – Būtis, 28 pastraipa).
Kaip svarbiausią įsakymą Žmonijai realizavo žydų tauta, Dievo pasirinkta pavyzdžiu visoms kitoms tautoms? Patogiausia šeimos evoliucijos peržiūrą pradėti nuo laikmečio po „Pasaulio sukūrimo“[3], kada Dievas davė Mozei Įstatymą, mūsų laikais vadinamą Senuoju Testamentu.
Tai įvyko prieš 3312 metus (1300pr.m.e.+2018). Rašytiniai šaltiniai[4] rodo, kad Senasis Testamentas (Įstatymas) leido vyrams turėti kelias žmonas.
Be kita ko, žmonų skaičius buvo savotišku vyro prestižo rodikliu. Tarkim, Izraelio ir Judėjos karalius Saliamonas (965-928 pr. m. e.) turėjo 700 žmonų, o eilinis žemdirbys džiaugdavosi turėdamas nors vieną.
Kadangi kilmingieji jaunikiai dažniausiai būdavo žymiai vyresni už savo nuotakas, jie ir numirdavo pirmieji.
Paprastai vedybinė sutartis–Ketuba buvo sudaroma iki vestuvių. Sudarant vedybinę sutartį, mergaitės amžius neturėjo reikšmės, nes sutartį sudarydavo jos tėvai. Seksualinis gyvenimas tarp vyro ir jo būsimosios žmonos prasidėdavo ne anksčiau, negu mergaitėms prasidėdavo mėnesinės. Iki mėnesinių nuotaka gyvendavo tėvo šeimoje. Tėvas ir broliai šventai saugojo merginos skaistybę, nes nuo jos priklausė „nuotakos kaina“*. Be tėvo leidimo arba giminaičių palydos neištekėjusi moteris neturėjo teisės išeiti į gatvę.
Prasidėjus mėnesinėms (13-14 metų), būdavo pradedama ruoštis vestuvėms.
Vestuvės įvykdavo tada, kai abi šeimos įsitikindavo, kad visi Ketuba punktai yra įvykdyti arba nėra kliūčių jiems įvykdyti.
Svarbiausias Ketuba punktas būdavo susijęs su kraičiu. Kraitis vaidino rolę kompensacijos už tai, kad po vestuvių jaunikio šeima privalės naująją žmoną išlaikyti. Jeigu vyras nuspręsdavo išsiskirti arba numirdavo anksčiau už žmoną, atgavusi dalį kraičio, moteris neretai ištekėdavo antrą kartą. Pastaruoju atveju jaunikį pasirinkdavo ji pati.
Graikų ir romėnų (iki Kristaus) pasaulyje, žmonės gyveno sunkiau ir trumpiau. Ypač sunkus buvo moters likimas nes, palyginus su vyriškiu moteris buvo tiek fiziškai, tiek ir teisiškai silpnesnė. Todėl moterims 40 metų pabaigoje prasidėdavo menopauzė, o 50 metų tada reiškė tą patį, ką dabar mums reiškia 90.
Ant moters pečių buvo uždėta pareiga pamaitinti, aprengti, apskalbti šeimą, pašerti gyvulius, jau nekalbant apie pagalbą vyrui sodo ir lauko darbuose. Moterys, nežiūrint į jų statusą šeimoje, privalėjo visada būti pasiruošusiomis bet kuriuo momentu viską mesti ir daryti tai, ką liepia „šeimininkas“.
Mergaitės nuo 6-7 metukų privalėjo padėti motinoms ne tik namų ruošoje, bet ir buvo ruošiamos būsimoms žmonos pareigoms. Tuo tikslu jos buvo mokinamos austi ir verpti.
Berniukai nuo mažens buvo ruošiami būsimoms „šeimos galvos“ pareigoms. Tuo tikslu jie nuo šešerių metų buvo pradedami mokinti rašto.
Šeimos buvo patriarchalinės. Iki šiol šeimos galva hebrajiškai vaidinamas „baal“, kas reiškią „poną“ arba „šeimininką“.
Galime savęs paklausti, pas kurį iš dviejų „ponų“- tėvą ar vyrą – moteriai buvo gyventi lengviau?
Panašiau, kad pas tėvą, nes, išėjus gyventi pas vyrą, prie visų darbų, kuriuos tekdavo dirbti pas tėvą, prisidėdavo nėštumai ir vaikų gimdymas.
Visur ir visada žemdirbių veiksmus rikiavo „gamtos laikrodis“. Tačiau, kai kuriais atžvilgiais, panašumas tarp moters gyvenimo prieškariniame Lietuvos kaime ir Palestinoje prieš Kristaus gimimą yra tiesiog pritrenkiantis. O juk šiuos laikotarpius skiria daugiau negu 2000 metų arba 60 žmonių kartų!
Prieškario Lietuvos kaime gyvavo posakis: „moteris laiko keturis namo kampus, o vyras –tik vieną“.
…Tyliai Nemunėlis teka, o dar tyliau mūsų seselė verkia – dainuodavo kaime mūsų žemdirbėliai.
1.2. Naujasis Testamentas (324 -2018)
Jį su daro 27 knygos, parašytos Senovės graikų kalba. Jos buvo sukurtos, norint patobulinti Senąjį Testamentą. Mat senasis mus moko kaip reikia gyventi, bet beveik nieko nesako kaip reikia tikėti.
Krikščionių nuomone, gyvenimas tėra prieškambaris, iš kurio durys veda arba į dangų, arba į pragarą. Todėl žinoti, kaip reikia tikėti, yra nepalyginamai svarbiau, negu žinoti, kaip reikia gyventi.
Krikščionys taip pat neabejoja, kad dėl visų Žmonijos nelaimių kalčiausia yra Ieva, nes būtent ji Šėtono, pasivertusio žalčiu, prikalbėta sugundė silpnavalį Adomą padaryti pirmąją nuodėmę (paragauti „uždraustojo medžio“ vaisių).
Neatsitiktinai Dievas iš visos trijulės – Šėtono, Adomo ir Ievos – griežčiausiai nubaudė Ievą. Esą, Rojaus sode, Edene, žmonės buvo nemirtingi, todėl Ievai nereikėjo kentėti išnešiojant ir gimdant vaikus.
Netiesiogiai, tarsi antrame plane, Naujasis Testamentas yra nukreiptas prieš šeimą, nes niekas netrukdo galvoti, kad Šeima yra Dievo bausmė Žmonijai už Ievos iniciatyva padarytą nuodėmę.
Laikantis Ievos kaltės prezumpcijos, yra logiška Katalikų kunigams uždrausti kurti šeimas. Juk kunigas yra pavyzdys savo „ganomiesiems“ kaip reikia gyventi šiame- laikiname gyvenime, tam, kad patekti į „amžinąjį gyvenimą“.
Todėl, po to, kai vienuolis Jeronimas (340-420 m.), mūsų eros laikais išvertė Naująjį Testamentą iš graikų į lotynų kalbą, romėnų kalba kalbanti krikščionių bažnyčios dalis uždraudė savo kunigams turėti šeimas.
Tuo metu Romos imperija jau priminė dvigalvę chimerą su dviem sostinėms – Konstantinopoliu ir Roma. Kiekviena iš šių sostinių kalbėjo savo kalba (graikų arba lotynų) ir laikėsi savo pažiūrų.
Natūralu, kad pagal pažiūras į šeimą krikščionybė suskilo į dvi dalis. Romėnai uždraudė kunigams kurti šeimas, o graikai neuždraudė. Galbūt todėl, kad romėnai buvo užkariavę beveik visą Oikumeną (žmonių apgyventą sausumos dalį – a. p.), todėl jautėsi turtingesniais.
Kaip šeimos reikalai klostėsi viduramžiais?
Abu testamentai – ir naujasis, ir senasis, unisonu reikalauja, kad kiekvienas tikintysis 10 procentų savo metinių pajamų („Dešimtinę“) skirtų Dievui.
Neturėdami vaikų, katalikų ganytojai per gyvenimą sukauptas „dešimtinių“ lėšas palikdavo bažnyčiai. Nežinodami kur dėti pinigus,* bažnyčių hierarchai pradėjo lenktyniauti tarpusavyje, statydami kuo puošnesnius „Dievo namus“ – bažnyčias.
Pasekmėje Azijos kontinento vakariniame pusiasalyje – Europoje, bažnyčių išdygo kaip grybų po lietaus. Ir vis dar likdavo pinigų kurti vyrų ir moterų vienuolynams.
Krinta į akis, kad „Jėzaus sužadėtinių“ institucijos –moterų vienuolynai, toliausiai pasitraukė nuo motinos kulto, nuo kurio prasidėjo visos pasaulio religijos. Pasitraukė taip toli, kad kaip sako rusai – „toliau nebėra kur“.
Tačiau, šventąja hebrajų kalba Adomas reiškia „žemę“, o Chava – „gyvybę“. Ir kiekvieną pavasarį mes savo akimis matome, kaip iš žemės pasikelia gyvybė.
Matome ar tik spoksome nieko nematydami?
Kodėl žydų protėviai matė sąsajas tarp Žemės ir Gyvybės (t.y. suprato ką jiems liepė Dievas), o „patobulintame“ Naujajame Testamente liko tik du nuogaliai su sunkiai išverčiami į kitas kalbas vardais – Adomas ir Ieva? Juk neatsitiktinai Nobelio premijos laureatas, jėzuitas tėvas P.Tejaras de Šardenas akcentavo: „Matyti arba žūti“.
Viskas būtų gerai, jei Dievo iš tikrųjų nebūtų. Deja, modernusis mokslas šios visiems „patogios“ idėjos nebesugeba patvirtinti.
Mąstant apie Dievą, situacija primena kelių eismo taisykles. Galima tarpusavyje susitarti, kad eismo taisyklės—savaime „susikračiusi“ kvailystė, kurių protingam žmogui neverta laikyti. Tačiau, net nebandykite jų nesilaikyti!
*Viduramžiais Bažnyčia į pinigus žiūrėjo įtariai, nes vyravo nuomonė, kad teisę keisti žmonių likimus turi išimtinai Dievas.
Panašios pasekmės yra nepaisant Pasaulių Sukūrėjo nustatytų „Eismo taisyklų“ (populiariai vadinamų „Gamtos dėsniais“). Tiesa, skirtumas tas, kad už mūsų vykdomus Gamtos dėsnių pažeidimus Dievas kartais baudžia ne mus, bet mūsų palikuonis.
Taip susikuria nebaudžiamumo iliuzija, kuri, tarsi kažkoks prakeikimas sugundo žmones kiekvienoje sekančioje kartoje „lipti ant to paties grėblio“, tarsi specialiai tam, kad jo kotu gauti į dantis.
Be kita ko šią nuomonę neblogai iliustruoja „dešimtinės“ lėšų panaudojimas, kai šios lėšos atsiduria judėjų rankose, jeigu jas palyginti su tuo, kam „dešimtinę“ panaudoja krikščionys.
Tarkim, po Bar Kochbos sukilimo (132 m.) žydų tauta buvo sudraskyta į gabalus ir išmėtyta po visą tuometinę Oikumeną. Bet ten, kur atsirasdavo bent viena žydų šeima, atsirasdavo Tora, nes kiekvienos žydų šeimos galva – vyras, privalo turėti nuosavą Torą. Ten, kur atsirasdavo Tora, pradėdavo kurtis Knygos tauta. Atsirasdavo Rabinas, sinagoga, kapinės ir svarbiausias atributas Knygos tautos gyvenime-mokykla berniukams prie sinagogos vadinama Chederiu. Viskas iš „dešimtinės“ pinigų.
Rabino šeima tapdavo gyvu pavyzdžiu visiems žydų bendruomenės nariams, kaip reikia gyventi. Rabino žmona gimdydavo tiek vaikų, kiek jai leisdavo sveikata. Rabino vaikai įgydavo geriausią išsilavinimą.
Pasekmėje, viduramžiais žydai tapo vienintele tauta Europoje, kurios visi vyrai buvo raštingi.
Kas įvyko vėliau?
Štai kaip į šį klausimą atsako Henricho Heinės (1797-1856 m.) promotina Glikel fon Gameln (1690-1691) savo dienoraštyje[5]: “Dvaro žydas yra Jo didenybės dvaro tiekėjas. Centrinėje Europoje beveik kiekvienas karalius, princas, kunigaikštis ir hercogas turėjo nuosavą „Dvaro žydą“ (hof – jude), kuris naudojosi visišku savo suvereno pasitikėjimu“.
Pastebėję, kad Senasis Testamentas, o ypač jo pagrindu parašytas Talmudas yra pranašesni už Naująjį Testamentą, žydai , po Holokausto pradėjo skelbti, kad judaizmas nėra prozelitinė (prozelitas–žmogus perėjęs iš kitos tikybos į judaizmą—a .p.) religija, nes kiekvienas „doras žmogus“[6] pasaulyje jau savaime yra žydas.
Kaip ten bebūtų, nuolat pasikartojantys pogromai, į kuriuos galima žiūrėti kaip į Pasaulių Sukūrėjo nustatytų „eismo taisyklių“ nepaisymo pasekmes, privertė žydus realizuoti savo tūkstantmetę svajonę apie „pažadėtąją žemę“.
1948 metais Palestinoje buvo paskelbta nepriklausoma žydų valstybė – Izraelis“.
- Šeima Izraelyje
Simptomiška, kad Gaublio klubo dalyvių dėmesiui nukrypus į šeimą, susirinkusiųjų nuomonės iš karto suskilo pagal genderinį principą.[7] Moteriškoji susitikimo dalyvių pusė tvirtino, jog moterims Izraelyje yra visais atžvilgiais geriau gyventi negu Lietuvoje, o vyrai tvirtino atvirkščiai.
Galbūt į kai kurias žemiau pristatomas mintis galima žvelgti primerktomis akimis, nes autorius pasinaudojo ekstravagantiškais paskaitos „Vyrai ir moterys“[8] įvaizdžiais.
Tačiau akivaizdu, kad visi Izraeliečiai stengiasi savo pažiūras harmonizuoti su Senojo Testamento kanonais. Svarstant, kas svarbesnis šeimoje – vyras ar moteris – ir naudojant šiuolaikinę terminologiją apie moters atsiradimą, galima papasakoti štai taip.
Vyrui esančiam anestezijos būsenoje buvo išimta kūno dalis ir iš jos padaryta moteris. Iš šio aprašymo galima padaryti išvadą, kad Dievas nenorėjo, jog Adomas pamatytų, kaip kuriama moteris. Ir ne tik.
Galima galvoti, kad vyrams apskritai nederėtų kaišioti nosių į reikalus, susijusius su moterų fiziologija. Medžiagų apykaita, gimdymas, naujagimių priežiūra ir panašūs dalykai priklauso moters prerogatyvai todėl vyrams čia nėra ko veikti. Vyras visada turi matyti tik paradinę moters pusę. Moteris visada privalo elgtis taip, kad į ją žiūrinčiojo vyro akys blizgėtų.
Kaip tą padaryti?
Mergaites nuo mažens reikia auklėti taip, kad jos priprastų save laikyti Dievo įgaliotinėmis, ant kurių pečių Dievas, atėjus metui, uždės ypatingą misiją – suteikti savo būsimiesiems vyrams „bilietą į ateitį“.
Berniukams nuo mažens tenka susitaikyti su role instrumentų, kuriuos jų mergytės tapę moterimis, pasitelks tada, kai išmuš jų valanda.
Banaliai kalbant, Dievo įsakymo „veiskitės“ diapazone vyras be moters yra niekas.
Nes tikslas niekada negali nusmukti iki priemonės lygmens. Pavyzdžiui, net genialiausias tapytojas, neturėdamas teptuko negalėtų sukurti šedevro, bet teptukas dėl šios priežasties niekada neprilygs šedevrui.
Ta proga izraeliečiai klausia – ką sugeba į šeima įnešti vyras? Ir atsako – maistą, saugumą ir seksą. O ką sugeba įnešti moteris? Moteris sugeba įnešti į šeimą nemirtingumą. Tad apie kokią vyro ir moters lygybę šeimoje gali eiti kalba?
Norim mes- vyrai to ar ne, tačiau, už šeimą prieš Dievą yra atsakinga moteris, bet ne „šeimos galva“.
Moteries atsakomybė prieš Dievą pasireiškia per vaikus, nes vaikai yra moters kūno dalis. Niekas netrukdo galvoti, kad Dievas per vaikus demonstruoja savo nuomonę apie konkrečios šeimos konkretų vyrą.
Moteris tarsi instinktyviai suvokia, kad kiekvienas vyras yra patinas. Tačiau, izraelietės artėja prie suvokimo, kad vyras moteriai skirtas tam, kad nuo jo ji pagimdytų vaikus, o patinas skirtas seksui. Protinga moteris niekada nesutiks savo valia suplakti vyro ir patino į vieną „gogel-mogel“.[9]
Kita vertus, norėdama visada valdyti situaciją, moteris privalo puikiai žinoti savo kūno stipriąsias ir silpnąsias puses.
Tarkim, vyrui skirtas moters balsas, plaukai ir akys. Todėl, Izraelio tikinčiųjų (ortodoksų) šeimos merginoms draudžiama dainuoti svetimiems vyrams, o vyrams draudžiama merginų dainavimo klausytis.
Visgi, galingiausias moters ginklas yra jos akys. Jos sugeba žadėti ir apgauti, padaryti vyrą laimingą arba nelabai, išgelbėti arba pražudyti. Todėl Izraelio ortodoksai reikalauja, kad jų moterys viešose vietose susitikusios vyrą nuleistų akis.
Ginklo, skirto patinui prisivilioti rolę, vaidina kitos moters kūno dalys. Manoma, kad moters keliai, paslėpsniai, klubai ir krūtys yra tai, prieš ką patinas atsispirti negali. Panaudodama šią savo „sunkiąją artileriją“, moteris gali bet kurį patiną nusivesti kaip šunį, aišku neužmiršdama, kad tą patį vyrą kitą dieną tokiu pat būdų nusives kita moteris. Todėl už atsitiktinių lytinių santykių pasekmes Izraelyje atleidžiama vyrams, bet ne moterims.
Visur ir visada Rabino šeima yra pavyzdys visiems jo bendruomenės vyrams ir moterims. Rabinas neturi teisės sudaryti santuokos su moterimi, kuriai jis nėra pirmasis vyras. Apskritai tarp ortodoksų siekiama, kad pirmasis moters vyras būtų ir paskutinysis. Todėl tikinčiai moteriai sunku gauti ištuokos liudijimą. Tarpininkauti skyryboms privalo Rabinas, kurio pareiga padaryti viską, kas yra įmanoma ir neįmanoma šeimai išsaugoti.
Galima pajuokauti, kad Lietuvoje, kiekviena subrendusi mergina turi rūpestį kaip ištekėti, o Izraelyje-atvirkščiai, kaip išsiskirti, jeigu paveldėtas pagal Ketuba vyriškis visiškai nepatinka. Nežinia, kas sunkiau.
Kiekviena moteris seksualiniu požiūriu yra šimtus kartų galingesnė už fiziškai už ją stipresnį vyrą. Dėl šios priežasties, nuo „pasaulio pradžios“ vyrų pasąmonėje tvyro nepilnavertiškumo kompleksas. Žinia, patogiausia šį kompleksą „nurašyti“ į „Šėtono pinklių“ sąskaitą.
Kita vertus, remiantis Senuoju Testamentu tvirtinti, kad visos moterys iš prigimties yra pavydžios melagės yra nepagrįsta todėl, kad pagal šiuolaikines pažiūras Įstatymas atbuline tvarka negalioja.
Tarkim, Chava Edeno sode „nusikalto“ prieš 6000 metų, t. y. pasaulio sukūrimo pradžioje, o Įstatymą Mozė gavo 2700 metų vėliau (6000-3300 m. ).
Deja, abejotinų vyrų „nuopelnų“ sąraše iki šiol slūgso faktas, kad ne tik graikų –romėnų- Palestinos pasaulyje, bet ir šiuolaikiniame Izraelyje religiniai teismai moters liudijimų nepriima. Dabartiniu metu moterų skundus nagrinėja civiliniai teismai.
Galime džiaugtis nebent tuo jog ne tik Izraelio visuomenė, bet ir teismai linkę žiūrėti pro pirštus, jei moteris meluoja tam, kad išsaugotų šeimą. Nes Izraelyje šeimos institucija privalo būti šventa. Ši nuostata netaikoma ateistams. Tikima, kad su šios kategorijos žmonėmis Pasaulių Sukūrėjas susitvarkys pats – neduodamas jiems palikuonių.
[1] Sąvoka „Klasteris“ yra kilusi iš anglų kalbos žodžio „kekė“. Pavyzdžiui – vynuogių.
[2]324 m.e.m. Romos imperatorius Konstantinas paskelbė krikščionybę valstybine Romos
imperijos religija.
[3] „Pasaulio sukūrimą“ judėjai sutapatina su civilizacijos arba darbo pasidalinimo pradžia, kuri prasidėjo prieš 6000 metų Mesopotanijoje.
[4] Rašydamas apie šeimą mūsų eros išvakarėsi autorius remiasi studija, kuri vadinosi „Tikroji Jėzaus istorija“. National Geographic, Vašingtonas.
*“Nuotakos kaina“-mergaitės kaina, kurią jaunikis sumokėdavo nuotakos tėvui.
[5] G. Gameln “Raskaz ot pervogo lica“. Maskva.2001
[6] Sąvoką „doras žmogus“ Babilono žydų išminčius Hilelis apibrėžė taip: “nedaryk kitam to, kas tau pačiam nepriimtina“ (I. Lempertas. Litvakai. V. 2005).
7 Genderinis principas yra visuomenės procesų nagrinėjimas lyčių pjūvyje.
8 Natalija Cheifec, paskaita „Vyrai ir moterys“, skaityta hebrajų kalbos kursų vasaros sesijoje . Vilniaus rajonas 2018.
[9] Tarpukaryje „gogel-mogel“ buvo mėgstamas litvakų vaikų skanėstas. Jis buvo gaminamas sutrinant kiaušinių trynius su kakava ir cukrumi.