Prancūzijos kino režisierius, dokumentinio filmo “Shoah” autorius Claude Lanzmann ( toliau Klodas Lancmanas) mirė Paryžiuje eidamas 93 metus. Prieš porą metų „Lechaim“ žurnalistas Aleksandras Fišmanas susitiko su režisieriumi jo Paryžiaus apartamentuose. Publikuojame sutrumpintą interviu.
Tarp daugelio knygų jo bute Paryžiuje dokumentinio režisieriaus buto Klodo Lancmano lentynoje yra Aušvico fotografija. Nuotraukoje parašas: “Claude Lanzmann. Izraelio oro pajėgos danguje virš Aušvico. Prisiminti ir niekada nepamiršti. Pasitikėkime tik savimi. Žydų tautos ir Izraelio valstybės vardu, pasirašo Škedi, Izraelio karinių oro pajėgų vadas “.
Katastrofa padalino Lancmao gyvenimą į dvi dalis – prieš “Šoa”, t.y. iki filmavimo apie “Šoa” , sukurtas filmas trunka 9 valandas ir po. “Iki” buvo prieškario Prancūzijoje, vaikystė ir dalyvavimas pasipriešinime, jo draugystė su garsiuoju filosofu Jean-Paul Sartre, meilės romanas su ne mažiau garsia rašytoja Simone de Beauvoir, dvi santuokos. “Po” buvo tik “Šoa”.
Gyvenimas, žinoma, tęsėsi toliau: trečioji santuoka, antras vaikas, vyriausiojo redaktoriaus pareigos žurnale, kurį įsteigė Jean-Paul Sartre “Les Temps Modernes“ … Bet 12 metų filmavimo apie šešių milijonų žydų nužudymą reiškė ne tik kilometrus filmavimo juostos. Jau daugiau nei 30 metų jis atkakliai bandė pasakoti pasauliui tiesą apie Holokaustą, apie mirtį, apie žudikus ir jų aukas. Lancmanas montavo nufilmuotą medžiagą ir filmavo toliau naujus kadrus. Net ir būdamas 90 metų, jis gyveno paskendęs darbuose.
“Lechaim” žurnalistas A. Fišmanas kalbėjo su Garbės legiono karininku, Berlyno kino festivalio prizininku, apdovanotu “Aksinės meškos” statulėle – Klodu Lancmanu apie antisemitizmą, jo santykius su naciais ir jų aukomis, taip pat, apie tai, koks būtų jo filmas apie Holokaustą šiandien.
Pasakoja Klodas Lancmanas: „1973 m. sukūriau filmą “Kodėl Izraelis” (“Pourquoi Israel”). Tuo metu jis buvo laikomas geriausiu filmu apie Izraelį, Izraelio spaudoje apie jį buvo puikūs atsiliepimai. Gerai žinomas filosofas ir istorikas Gershom Scholem atsistojo salėje po filmo ir šaukė visai auditorijai: “Niekada nieko panašaus nematėme!” Apskritai, visa tai pasiekė aukščiausią valdžią. Vieną dieną mano geras draugas, Alohas Haravenas, Izraelio užsienio reikalų ministerijos generalinis direktorius, pakvietė mane į susitikimą ir pasakė, kad iki šiol niekas nepadarė filmo, kuris pasakotų apie Holokaustą žydų akimis. “Ir svarbiausia, – pridūrė pareigūnas, – mums nereikia filmo apie Holokaustą, bet reikia filmo, kuris pats savaime bus Katastrofa.” Tokį filmą, jo nuomone, galėjau sukurti tik aš.“
A.F.: Ar po 12 metų filmavimo, redaguodamas 350 valandų filmuotą medžiagą, sukūręs 9,5 valandos filmą“ Lancmanas jautėsi baigęs darbą?
K.L.”Ne, taip nebuvo. Apskritai, jei manote, kad aš staiga prabudau vieną rytą ir supratau, kad filmas baigtas, klystate. Ir po 1985 m. aš toliau filmavau ir montavau. Taigi gimė filmai “Sobiboras”, “Karskio Raportas”, “Paskutinysis iš neteisiųjų” … Aš surinkau dar daugiau naujos medžiagos. Bet žinojau, kad negaliu rasti jai finansavimo ir nesuradau…“.
A.F. : Jei šiandien tektų kurti filmą apie Šoa, ar filmas būtų kitoks?
K.L.: Ne, tai būtų tas pats filmas.
Klodas Lancmanas kalbėjosi su naciais, tačiau paklaustas, atsakė, kad jiems neapykantos nejautė, nes neturėjo tam laiko. Jo svarbiausias tikslas tuomet buvo bet kokiomis priemonėmis priversti nacius pasakoti, prisiminti, priversti juos kalbėti, kuo smulkiau išsiaiškinti, kaip vyko žudymai. Kas geriau už juos galėtų pasakyti apie šiuos nusikaltimus? ” Aš norėjau pasiekti rezultatą, baigti filmą. Todėl bandžiau emociškai atsiriboti nuo savo pašnekovų, tiek nuo nacių, tiek kalbėdamas su jų aukomis. Tas faktas, kad aš pats nepatyriau Holokausto, labai padėjo man išlaikyti emocinį atstumą.
