Toroje pasakojama, kad Mozė, mūsų mokytojas, siunčia žvalgus į Izraelio žemę. Kai žvalgai sugrįžta, jie sako, kad Izraelio žemė „valgo savo gyventojus“. Iš tikrųjų to meto kanaaniečiai laikėsi papročio, iškart nelaidoti (neužkasti savo mirusiųjų).

Tik, mirus kokiam svarbiam žmogui, jie paimdavo visus mirusius ir užkasdavo su šiuo svarbiu žmogumi. Kanaaniečiai galvojo, kad ta diena, kai miršta svarbus žmogus, turi ypatingą reikšmę.

Tą dieną, kai atėjo Izraelio žvalgai, mirė Jobas, kuris iš tikro buvo svarbus žmogus, t.y. jis buvo vienas iš faraono patarėjų. Kai Jobas mirė, su juo kartu pradėjo laidoti ir daugelį anksčiau mirusių žmonių. Todėl Izraelio žvalgai ir padarė išvadą, kad Izraelio žemė „valgo savo gyventojus“.

Ką mes turime suprasti?

Turime suprasti, kad mūsų „pasaulio matymas“ ir supratimas yra visiškai kitoks, nei jį mato pats Kūrėjas. Stebėdami tautų papročius, mes galime suklysti ir pasidaryti neteisingas išvadas.

Iš tikrųjų tiesa laikosi ant dvasinių „aukštųjų pasaulių“ pagrindo, .atspindėto Toroje. Todėl Izraelio papročiai, yra ne šiuolaikiniai, jie remiasi Tora, atspindi „dvasinių pasaulių“ struktūrą, O tai reiškia, kad atspindi tiesą.

Pagrindinė Izraelio žvalgų baimė buvo susijusi su pasaulio tautų mąstymo kategorijomis, kaip rodo pavyzdys. Todėl žvalgus apėmė baimė, kai jie pamatė „nepajudinamas“ pasaulio tautų vertybes. Jų dvejonės visiems atėmė jėgas ir visas Izraelis „nuleido rankas“, nustojo tikėjęs, kad galima pasiekti tikros meilės Kūrėjui.

Iš tikrųjų ši nuodėmė slypi kiekviename mūsų, t. y. mes netikime, kad galima ateiti prie tikros meilės artimui bei meilės Kūrėjui ir pasiekti tikrą laimę.

Iš tikrųjų žmogus turi suprasti, kad nors „blaiviu“ protu atrodo neįmanoma įeiti į Izraelio žemės dvasingumą, žmogus turi remtis tik Kūrėjo pažadu. Mes turime suprasti, kad galutinis rezultatas yra tik Kūrėjo rankose. Ir jei Kūrėjas pamatys, kad mes esame verti „Izraelio žemės“, pasieksime tikrą dvasingumą ir tikrą laimę. Tačiau, jei nepatikėsime Kūrėju iškart, būsime priversti 40 metų klaidžioti „dykumoje“, ir paskui vis tiek eiti į „Pažadėtą žemę“.

Verta patikėti iškart…