Žydų tautos istorija Lietuvoje yra sudėtinė Lietuvos istorijos, o jos kultūra ir paveldas – bendro valstybės paveldo dalis. XX a. pradžioje žydai aktyviai dalyvavo kuriant nepriklausomą Lietuvą: 1933 m. gyventojų surašymo duomenimis, žydai sudarė apie 30 proc. visų Kauno gyventojų (iš 127 619 Kauno gyventojų 38 tūkst. buvo žydai). Kaunas buvo tapęs Lietuvos žydų traukos centru, sostine, čia gimė, dirbo, kūrė daug visiems žydams žinomų asmenybių, palikusių pėdsaką savo tautos ir Lietuvos valstybės gyvenime. Prasidėjus karui, šis procesas nutrūko – 1945 m. Kaune gyveno jau tik apie 3000 žydų.
Taigi Holokaustas nubrėžė ribą, už kurios liko didžioji dalis tautos ir jos paveldo. Karas ir pokaris naikino ne tik žmones, bet ir tradicijas, dvasią, raštus, meno ir kultūros likučius, kulto pastatus, amžinojo poilsio vietas ir kitus buvimo ženklus.
Nors daugybė Kauno vietų pažymėta ilgesnio ar trumpesnio žydų buvimo ženklu, vis dėlto turime pripažinti, kad apie Kauno žydų kultūros paveldo objektus žinome labai mažai, o ir esantys atminimo ženklai ne visi ir ne visada pakankamai ryškūs.
Vienas iš tokių nepakankamai įvertintų ir vietos kontekste išryškintų objektų – Kauno geto vartai. Šiuo metu toje vietoje, A. Kriščiukaičio ir Ariogalos g. sankryžoje, stovi nedidelis paminklas, ant kurio dvikalbis užrašas skelbia: ,,Šioje vietoje 1941 – 1944 m. buvo Kauno geto vartai”.
Deja obelisko eksponavimo aplinka nesukuria semantinio vientisumo su paminklo konotuojama kultūrine ir istorine prasme ir verte: dėl nesutvarkytos, neišryškintos vietos, paminklas tampa mažai pastebimas, nuvertinama toje vietoje vykusių įvykių svarba.
Labiau išryškinus paminklo eksponavimo aplinką, kuklus obeliskas būtų įvairių transformacijų – tiek žmonių santykių, tiek kultūros atminties išsaugojimo – paskata. Pažymėtina, kad žydų ir lietuvių santykių tema yra svarbi ,,KEKS 2022“ atminties programos dalis, kurios tikslas: pažadinti miesto daugiakultūrinę atmintį, kurioje žydų ir kitų kultūrų veikėjai padeda kurti turtingesnę miesto istoriją.
Remiantis įvietinto meno samprata, projekte siekiama meniškai išryškinti obelisko eksponavimo vietą, sukuriant papildomų teigiamų emocinių konotacijų. Tai rodytų mūsų (lietuvių) požiūrį į žydų kultūrinio ir istorinio paveldo svarbą, minint Lietuvos valstybės šimtmetį.
Projekto įgyvendinimo metu, ant šalia obelisko esančio namo fasadinės sienos, planuojama nutapyti stilizuotų akmenų mozaiką. Šią idėją paskatino aplink obeliską esantis akmenimis grįstas grindinys. Simboliškai akmenys žydų tradicijoje yra labai svarbūs, jie dedami ant mirusiųjų kapų. Stilizuoti akmenys mozaikoje įprasmintų žydų istorinio ir kultūrinio paveldo atminimą.
Kadangi vartų simbolika konotuoja ne tik pabaigą, bandymą nubrėžti ribą praeities įvykiams ir negatyviai atminčiai, bet ir naują pradžią, stilizuotų akmenų mozaikoje dominuotų ryškios, teigiamų, šiltų atspalvių ir veidrodinių atspindžių kuriama emocinė-ekspresinė reikšmė. Veidrodėlių intervencija mozaikoje būtų interaktyvi – joje nuolat blykčiotų, ,,degtų“ ne tik pro šalį važiuojančių mašinų žibintų, bet ir saulės šviesos atspindžiai.Toks nuolatinis dirbtinės ir natūralios šviesos pasitelkimas sienos dekore, sukurtų papildomas teigiamas ,,amžinos ugnies“, ,,amžinos šviesos“ konotacijas – kol bus važiuojančių pro šalį, kol tekės ir leisis saulė, sienoje įprasminta mūsų valstybės ir žydų istorinio paveldo atmintis, bus gyva.
Ant kitos to paties namo fasadinės sienos taip pat planuojama nutapyti dviejų apsikabinusių berniukų portretą ,,Kaimynai“. Šis kūrinys simbolizuotų lietuvių ir žydų draugiškų santykių svarbą šių dienų kontekste, artumą, bendrystę, gebėjimą atleisti.