Gegužės 23d. Vilniuje, vienuoliktą kartą vyko Gyvųjų maršo procesija į Panerių memorialą, skirta pagerbti Holokausto aukų atminimą. Gyvųjų maršas – eitynės nuo Panerių geležinkelio stoties iki Panerių memorialo. Tai kelio dalis, kuria ėjo Vilniaus geto kaliniai prieš žudynes Panerių miške.
Šį kartą tuo keliu prisiminti ir pagerbti ėjo Lietuvos žydų bendruomenė su pirmininke Faina Kukliansky, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas, Švenčionių žydų bęndruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro .
Renginyje dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas.
Gyvųjų marše taip pat žygiavo bendruomenės nariai, Šolomo Aleichemo gimnazijos moksleiviai, Lietuvos žydų asociacijos nariai Izraelyje, Holokaustą Išgyvenusi buvusi Vilniaus geto kalinė Fania Brancovskaja, į Lietuvą atvykęs buvęs Vilniaus geto kalinys, dailininkas Samuelis Bakas.
Skambant liūdniems smuiko garsams, prie memorialo groja Borisas Kirzneris, vainikus padeda Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Izraelio ambasadorius Amir Maimon, padėtas vainikas nuo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, LŽB, buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių, nuo Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje. Po to gėles deda visi susirinkusieji prie memorialo.
Vilniaus geto kalinė Fania Brancovska kreipiasi į susirinkusius : “Paneriai buvo žudymo mašina, kur nuo 1941 iki 1943m, prieš Vilniaus išlaisvinimą nuo nacių okupacijos, visą laiką buvo žudoma. Paneriuos nužudyta 70 tūkstančių žydų vien už tai, kad buvo žydai, iš jų liko tik pelenai sumašyti su smėliu. Mūsų liko nedaug, tačiau mes esame čia. Aš viena iš tų, kuri perėjo visą getą ir prašau, neužmirškite jų. Kol mes gyvi, prašome perduoti žinią vaikams, anūkams, proanūkams, kad jie negali užmiršti žuvusių aukų”.
Per Holokausto aukų pagerbimo ceremoniją Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pakvietė šiemet Lietuvoje viešėsiantį popiežių Pranciškų aplankyti ir pasimelsti už žuvusius Paneriuose.
„Mes labai tikimės, kad Jo Eminencija Romos popiežius aplankys ir Panerius ir pasimels už tuos krikščionis katalikus, kurie gelbėjo žydus, ir pasmerks tuos, kurie juos žudė“, – kalbėjo F. Kukliansky. Pasak jos, popiežius galėtų aplankyti Panerius antrąją vizito Lietuvoje dieną rugsėjo 23-iają, kai žydai minės Vilniaus geto likvidavimo 75-ąsias metines.
Ministras L.Linkevičius kalbejo apie tai, kad prie memorialo kasmet sakomos gražiausios kalbos, bet jos neišpirks tos kaltės, kuri liks amžiams. Holokaustas yra didžiulis randas ant žmonijos veido, taip pat ant Lietuvos. Išnaikinta žydų kultūra, paveldas, todėl gyvieji turi tęsti Gyvųjų maršą, turim eiti iš tamsos į šviesą. Atsiveria didelės galimybės, santykiai su Izraeliu dabar labai geri ne tik politiniame dialoge, bet ir ekonominėje srityje. Mes niekada nesugrąžinsime žmonių, bet atrasti YIVO instituto jidiš kultūros klodai Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje mums sugrąžins bendrą istoriją ir Lietuvos Jeruzalės dvasią.
Izraelio ambasadorius Amir Maimon priminė, kad „žydai Lietuvoje daugelį amžių buvo integrali Lietuvos dalis. Mes turime moralinę pareigą pakeisti žuvusių skaičius vardais, kurie slepiasi po tais vardais. Daugiau kaip 200 masinių žudynių vietų ir tik keliose nurodyti nužudytų vardai ir pavardės. Holokaustą patyrę ir jį išgyvenę žydai 70 metų kūrė Izraelio valstybę ir tai yra labai svarbu. Kas lankėsi Yad Vašeme, matė, kad muziejus pasirinko vilniečio kovotojo Arba Kovnerio citatą. Kasmet muziejuje uždegami deglai prisimenant 6 milijonus nužudytų žydų. Heroizmas Holokausto metu – kova su naciais, taip pat heroizmas yra žydų gelbėjimas, heroizmu galime vadinti ir pasirinkimą gyventi, kai nužudyti visi tavo šeimos nariai. Su mumis yra Fania Brancovska, netekusi savo šeimos per Holokaustą, šiandien ją sveikinu su 96 gimtadieniu, mūsų didvyrę.“
Samuelis Bakas Vilniaus geto buvęs kalinys, dailininkas prie memorialo sakė, kad jis Paneriuose nori pasakyti nužudytiems savo tėvams ir artimiesiems“ Aš myliu Jus ir niekada nepamiršiu. Visada turime dėti akmenukus ant nužudytųjų kapų.
Miša Jakobas , Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius: „Nuolat klausiu savęs ir kitų, ar tebeskauda? Ar ne laikas pamiršti? Jūsiškiai ar maniškiai, mūsų kaimynai, kurie dalinosi vaikišku kamuoliu, druskos sauja, draugystės šypsena. Ach kaip gaila, kaip žmoniškai gaila. To pamiršti negaliu ir neturiu jokios moralinės teisės, Nes ši žemė čia, molio kauburėliai Žemaitijoj, Dzūkijos smėlis aplaistyti žmonių krauju, o Lietuvos žemė pamaitinta sūriomis vaikų ašaromis. Stoviu čia prie šito paminklo ir tarsi girdžiu kaip man medžiai šnara žydės motinos žodžius: „Joseli mano vaike, kur tu esi paukšteli mano?“ Ir kad neatrodytų, kad už mane kalba tragedijos jausmai, aš pacituosiu ištrauką iš gerbiamo rašytojo Sigito Parulskio knygos „Tamsa ir partneriai“:
“Kai privažiavo duobę, žydai kėbule ėmė bruzdėti, garsiai melstis ir kalbėti nesuprantamus žodžius, tai buvo malda „Dieve, padėk“. Duobėje jau gulėjo seniai, atvežti kooperatyvo sunkvežimiu. Vairuotojas atidarė kėbulo šoną, ir ėmė mėtyti paliegusius senius į duobę. Dviese stverdavo senelį kaip maišą su šiukšlėmis ir mesdavo į duobę, kurioje vaitodami gulėjo kiti nelaimėliai. Prie duobės priėjo Jokūbas vyresnysis su rankiniu kulkosvaidžiu: „Ištaškysim mėšlą iš šitų puvėsių ir paleido seriją išilgai duobės.“
Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas Arie Ben-Ari Grodzensky , dalyvaudamas ceremonijoje kartus su atvykusiais kitais asociacijos nariais, padėkojo Lietuvos žydų bendruomenei už šio Gyvųjų maršo organizavimą.
“Išeivių iš Lietuvos Izraelyje asociacijos vadovai ir nariai atvyko į Lietuvą atstovauti visiems litvakams, gyvenantiems Izraelyje. Mūsų asociacija, įkurta 1932 metais, yra didžiausia litvakų asociacija Izraelyje ir tikriausiai visame pasaulyje.
Mes čia atvykome kaip išdidūs Izraelio tautos atstovai, kurie atstovauja kartas, išgyvenusias Holokaustą, kurios daug paaukojo Izraelio valstybei, prisidėjo prie didžių jos pasiekimų.
Mano seneliai ir senelės, mano dėdės ir pusbroliai buvo nužudyti miške šalia Alytaus, pastoralinėje vietoje, panašioje į Panerius. Toje vietoje įvyko tas pats, kas ir kitose 227 vietose Lietuvoje. Žydus nužudė lietuviai, su kuriais prieš prasidedant karui gyveno taikioje kaimynystėje. Mano dėdė, pabaigęs mokslus Italijoje, grįžo į Lietuvą ir dirbo chirurgu Alytaus ligoninėje. Išgelbėjo gyvenimą dešimtims lietuvių, tačiau jo laukė toks pat likimas, kaip ir kitų šeimos narių – jis žuvo nuo lietuvių rankos. Viena iš mano tetų, gyvenusių Paryžiuje, 1941 birželio pradžioje atvyko su dviem mažais vaikais vasaros atostogų pas savo tėvus, ir taip pat buvo nužudyta kartu su visa šeima.
Nežiūrint į daugelio mano šeimos narių žūtį, mano tėvas, po to, kai buvo išlaisvintas raudonosios armijos, grįžo į Lietuvą, bet nebaudė ir nežudė lietuvių, kaltų dėl jo šeimos nužudymo. Jis ėmėsi kurti ir statyti elektros sistemą Lietuvoje, ir dirbo šį darbą kol mūsų šeima 1972 m. išvyko į Izraelį.(Visa Arie Ben-Ari Grodzensky kalba).
Ceremonijai prie Panerių memorialo baigiantis Vilniaus Saulėtekio mokyklos vaikai dainavo Jeruzalės dainą ir Izraelio himną. Po to visi susirinkusieji padėjo akmenėlius prie memorialo nužudytoms aukoms.
