Šiomis dienomis prisiliečiau prie istorijos, kuri man asmeniškai ilgą laiką buvo nutylėta. Nors apie ją jau kalbama, rašoma, ji pripažįstama, tačiau man buvo tartum kita, kitų istorija. Viename pirmųjų savo dienoraščio sakinių tuomet keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis užrašė: „Dar niekada gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą“. Tačiau po nepilnų dviejų metų Vilniaus geto vaikis dienoraštyje palieka paskutinį sakinį: „Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia…“ Tarp šių dviejų sakinių išsitenka ištisa istorija, kuri septynis dešimtmečius buvo paslėpta, neįdomi, nereikalinga.
Žinau, kad istorikams ar daugiau besidomintiems anais laikais čia nėra nieko naujo. Na, ar beveik nieko. Daug kas užrašyta, parodyta, papasakota, įamžinta. Neabejotinai, kažkas pasakys, kad per mažai. Kažkam gal ir to bus per daug. Nesiginčysiu nė su vienu. Man įdomus Icchokas ir jo atviras kalbėjimas nieko neslepiant, nieko nepagrąžinant, jo skaudus ir neįtikėtinai brandus liudijimas iš miesto, kurio gatvėmis aš šiandien laisvai vaikštau.
„Tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“ – savo nežinios ir baimės dienomis Vilniaus gete užrašė paauglys Icchokas, kurio dienoraštis nėra tik paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Tai ir galimybė tiesai, atveriančiai kelią į žinojimą, supratimą, atleidimą. Į gyvenimą, kupiną prieštaravimų ir netikėtumų.
Apie šį unikalų leidinį (jį kūrė knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė, jidiš kalbos redaktorė Akvilė Grigoravičiūtė ir kt.) Gediminas Kajėnas kalbina I. Rudaševskio dienoraščio vertėją, literatūrologą Mindaugą Kvietkauską.