“Pajūrio naujiienos”, Romualdas Beniušis

 

Veržbolauskų šeima apie 1936-uosius. Klaipėda

Sofija (1898–1972 m.) ir Pranas (1888–1969 m.) Kasperaičiai – tylieji Imbarės kaimo didvyriai, kuriems už jų herojišką veiklą nacistinės okupacijos 1941–1944 metais, gelbstint nuo genocido salantiškius Basią Abelmanaitę ir Rapolą Veržbolauską, 1991 m. suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai, jų pavardės iškaltos Jeruzalėje ant Teisingumo sienos, jų garbei Teisuolių alėjoje pasodintas medis, o Lietuvos valstybė šalies Prezidento Valdo Adamkaus dekretu 2002 m. apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties).

Kas jis, Rapolas Veržbolauskas, ir kodėl jį reikėjo gelbėti?

Veržbolauskas gimė 1895 m. Naumiesčio miestelyje, įsikūrusiame Rytų Prūsijos pasienyje, Šešupės ir Širvintos upių santakoje. Carinės Rusijos pasienio miestelis oficialiai tuo metu vadinosi Vladislavovu, nors tarp vietinių gyventojų ir jų kaimynų vokiečių šis pavadinimas neprigijo. Iš savo tėvo paveldėjęs gana retą pavardę, kuri kildinama iš kaimyninio miestelio Virbalio, kurį lenkai ir rusai vadino „Veržbolovo“, pavadinimo. Vietinių žydų trijų vaikų šeimoje gimęs Rapolas čia išėjo pradinius ir vidurinius mokslus.

1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kaip visateisis carinės Rusijos gyventojas, buvo įtrauktas į jos kariuomenės materialinio aprūpinimo tarnybos gretas, vykstant karo veiksmams Rytų Prūsijoje arkliais kinkytais vežimais vežiojo maisto produktus ir amuniciją. 1915 m., Rusijos kariuomenei traukiantis į šalies gilumą, ten atsidūrė ir jis. 1918 metų vasarą į jau atsikūrusią Lietuvos valstybę kartu su kitais į Rusijos gilumą pasitraukusiais lietuviais grįžęs R. Veržbolauskas apsigyveno gimtajame Naumiestyje. Čia 1919 m. vasarą, normalizuojantis šalies gyvenimui ir kuriantis nepriklausomos Lietuvos valstybinėms tarnyboms, prie sienos su Vokietijos Rytų Prūsijos provincija buvo įsteigta viena pirmųjų muitinių, taip pat pasienio apsaugos tarnyba. Pagyvėjus prekybai tarp Lietuvos ir Rytų Prūsijos, atsirado verslių žmonių, kurie, gerai mokėdami vokiškai, ten gabeno maisto produktus, į Lietuvą atveždami pramoninių, tada vadintų kolonialiomis, prekių. Vienas jų buvo R. Veržbolauskas, kuriam šis verslas sekėsi gerai, atsirado ir pagalbininkų, buvo nupirktas ir lengvasis automobilis. Praturtėjęs, pakankamai išsilavinęs, keliomis užsienio kalbomis kalbantis R. Veržbolauskas tapo miestelio inteligentijos dalimi, dalyvavo jo visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Jis kaip rangovas laimėjo ir naujos miestelio, kuriame 1923 m. gyveno 3 tūkst. 67 žmonės, iš jų 58,39 proc. lietuvių ir 32,31 proc. žydų, mokyklos statybos konkursą.

Nors vėliau dėl statybos metu iškilusių įvairiausių problemų, o taip pat jo šeimai išvykus gyventi į Klaipėdos kraštą, ji užsitęsė, statybos priežiūrą perdavus R. Veržbolausko broliui, 1932 m. rugsėjo 4 d., dalyvaujant švietimo ministrui, buvo atidaryta nauja moderni Dr. Vinco Kudirkos vardo pradžios mokykla, kurioje dabartinio Kudirkos Naumiesčio vaikai mokosi ir šiandien. R. Veržbolauskas darbo reikalais dažnai lankydavosi Naumiesčio muitinėje, čia susipažino su Ona Balsevičiūte.

Balsevičiūtė gimė 1897 m. šalia Naumiesčio, Meištų kaime, vietinių valstiečių šešių vaikų šeimoje. Nuo pat mažens buvo silpnos sveikatos, tad Lenkijoje, Lomžos mieste gyvenęs tėvo brolis, pats su žmona neturėjęs savo vaikų, ją pasiėmė pas save, rūpinosi ja kaip savo dukra. Nusivežęs į Čenstakavos miestelį prie katalikų stebuklingu laikomo „Dievo Motinos“ paveikslo, atliko pasižadėjimus, kad ji išgyventų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ji kartu su dėdės šeima pasitraukė į Rusiją, toliau nuo fronto linijos, kur Voroneže mokėsi vietos mergaičių gimnazijoje, vėliau įstojo į čia lietuvių karo pabėgėlių įsteigtą Martyno Yčo mergaičių gimnaziją, kur baigė pedagoginę klasę, kad grįžus į Lietuvą galėtų dirbti pedagoginį darbą.

Deja, 1918 m. grįžus į Lietuvą, tokio darbo rasti nesisekė, tad teko įsidarbinti 1919 m. naujaiįsikūrusioje Naumiesčio muitinėje, kur reikėjo išsilavinusių žmonių. Likimo valia pažintis su R. Veržbolausku pakeitė jos tolesnį gyvenimą, kai jaunuoliams nusprendus susituokti, iškilo nenumatyta kliūtis. Kadangi Lietuvoje nebuvo civilinės metrikacijos, joks kunigas, net ir savo liberalumu garsėjęs prelatas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933 m.), nesutiko sudaryti žydo ir lietuvaitės katalikės santuokos. Tad kurti šeimą teko vykti į Klaipėdos kraštą, Mažąją Lietuvą, turėjusį autonomines teises, kur vietos gyventojams civilinė santuoka buvo įteisinta.

To meto centrinė valdžia rėmė žmonių iš Didžiosios Lietuvos persikėlimą į Mažąją Lietuvą, kur didesnė gyventojų dalis save laikė vokiečiais, gyvenamam būstui įsigyti ir įsikurti teikdavo finansinę paramą. Taip 1929 m. pradžioje O. ir P. Veržbolauskai atsidūrė Žemgrindžiuose, šalia Plikių miestelio, čia įsigijo vietos apie 100 ha žemės turėjusį dvarelį su ūkiniais pastatais. Sudarius civilinę santuoką, 1929 m. spalį pasaulį išvydo pirmagimis Leonas, kurio dėka mes ir galime sužinoti šios šeimos istoriją, bei 1931 m. kovą gimusi Julija. Deja, likimo valia stabilus šeimos gyvenimas tęsėsi neilgai. Sėkmingo verslininko reputaciją turėjęs R. Veržbolauskas buvo pasirašęs laidavimo raštą ir laidavęs už savo Naujamiesčio mokslo draugo verslą, kuriam nepavykus, jo finansiniai įsipareigojimai užgulė paties laiduotojo pečius. Todėl teko parduoti ūkelį ir ieškoti būsto bei pragyvenimo šaltinio kitur. Laimingas sutapimas, kad netoliese įsikūrusio Baukštininkų dvaro savininkas, žydų tautybės medienos pirklys Vaineris, savo 500 ha dvarui ieškojo sumanaus ūkvedžio, kuriuo ir tapo R. Veržbolauskas. Dvarą sudarė gyvenamas 2 aukštų namas, kiaulių ir karvių tvartai, arklidė, kiti ūkiniai pastatai. Dvare gyveno čia dirbusios 5–6 kumečių šeimos.

Dėl R. Veržbolausko sumanaus darbo po kelerių metų buvo įsigyta kuliamoji, traktorius, vykdyta melioracija, pasodintas sodas. Kadangi kasdieninis apie iš 100 karvių gauto pieno vežimas į Klaipėdą sukeldavo nepatogumų, buvo surastas sūrių gaminimo meistras, dvare pradėjęs gaminti fermentinius sūrius, kurie pagaminus kelis mėnesius buvo brandinami dvaro rūsiuose, juos prižiūrint ir vartant. Kaip prisimena L. Veržbolauskas, šie sūriai Klaipėdoje buvo žmonių mėgstami, jų skonis gerokai pranoko dabartinius pramoniniu būdu gaminamus sūrius. Pats Leonas savo mamos namuose paruoštas 1937 m. rudenį pradėjo lankyti Plikių pradžios mokyklos antrąją klasę, kai netrukus mokytoja jam liepė persėsti pas trečiaklasius. Kadangi iki Plikių buvo 5 km, ir šaltą žiemą pasiekti mokyklą buvo nelengva, jis tą pačią žiemą mokytis ir gyventi persikėlė pas mamos seserį į Klaipėdą. Į Baukštininkų dvarą vasarai ganytis būdavo atvežami Klaipėdos raitosios policijos žirgai, kuriais rūpinosi 2 policininkai. Jie gyvendavo namo antrame aukšte, kartu su Veržbolauskų šeima valgydavo prie bendro stalo. Su vienu jų Vedecku užsimezgusi bičiulystė turėjo nemažą įtaką ir tolesniam R. Veržbolausko likimui Salantuose. Netrukus į Klaipėdą persikelti gyventi teko ir visai šeimai, nes Baukštininkų dvaro savininkas, nujausdamas artėjančias istorines permainas, jį pardavė. Šeima Klaipėdoje, R. Veržbolauskui radus darbą uoste įsikūrusioje ekspedicinėje bendrovėje, apsigyveno tuometinėje Pievų gatvėje (dabar J. Janonio).

Veržbolauskų šeima apie 1978–1980 m. Kaunas

Veržbolauskui neretai garlaiviais „Kretinga“ ir „Utena“, gabenusiais lietuviškus maisto produktus į Angliją, teko ten vykti ir tvarkyti jų eksporto ir realizacijos reikalus. Ten jį užklupo ir 1939 m. kovo 23 d. nacistinės Vokietijos įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija. Supratęs, kad jam ir jo šeimos gyvenimui Klaipėdoje gresia pavojus, Anglijoje bandė gauti Kanados vizą, turėjo ten gyvenusių žmonos dviejų brolių iškvietimą ir garantijas. Deja, silpnas regėjimas ir nešiojami akiniai Kanados valdžiai tapo argumentu, atsisakant jam ir šeimai išduoti vizas. Iš Anglijos R. Veržbolauskas po poros mėnesių grįžo tiesiai į Palangą, kur persikėlė porą mėnesių nacių aneksuotoje Klaipėdoje pragyvenusi šeima, įsikūrusi šeimos draugo klaipėdiečio pianisto ir muziko Igno Prialgausko (1871–1956 m.) mediniame vasarnamyje Jono Basanavičiaus ir Simono Daukanto gatvių sankirtoje. Vėliau šeima persikėlė į rašytojos, visuomenės veikėjos Stasės Vaineikienės (1884–1946 m.) nuomojamą namą Vytauto gatvėje. sko šeima iš Palangos persikėlė gyventi į Salantus, kur jis kartu su savo geru pažįstamu iš gyvenimo Klaipėdos krašte laikų girininku Stoniu įsigijo šalia dabartinės poliklinikos ir ligoninės buvusią verpyklą, tapo jos vedėju.

Salantų verpykla po 1941 m. žiemos gaisro.

Čia jį užklupo ir 1940 m. sovietinė okupacija. Vedėju R. Veržbolauskas dirbo iki pat lemtingo 1941 m. žiemos gaisro, kai vienas jos darbuotojų, bandęs įkurti krosnį, šliūkštelėjo į ją benzino. Kilęs gaisras verpyklą visai sunaikino. Nors salantiškio kraštotyrininko Pauliaus Vaniuchino teigimu, verpykla dar nebuvo sovietinės valdžios nacionalizuota, jos vedėjas R. Veržbolauskas ir gaisrą sukėlęs verpyklos darbuotojas buvo suimti ir sunkiomis sąlygomis laikomi Telšių kalėjime. 1941 m. pavasarį įvykęs teismas R. Veržbolauską dėl kilusio gaisro išteisino ir leido grįžti namo. Deja, patirtas stresas, sekinantys naktiniai tardymai, sunkios kalėjimo gyvenimo sąlygos pakirto jo sveikatą, tad grįžus namo, teko ilgai gydytis, gulėti lovoje. Šeima tuo metu gyveno žinomo Salantų kalvio, laisvamanio Jurgio Būdos (1887–1941 m.) namo Plungės g. 13 (dabar Žemaitės g. 9) pirmajame aukšte iš kiemo pusės, turėjo 2 kambarius, kartu su šeimininkais naudojosi bendra virtuve. Čia juos užklupo ir 1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, prasidėjęs Vokietijos– SSSR karas, karas, kai pirmieji nacistinės kariuomenės kariai tos dienos pavakare motociklais įvažiavo į Salantus.

Rapolas Veržbolauskas (centre) su anūke Vida svečiuose savo gelbėtojų S. ir P. Kasperaičių sodyboje Imbarėje. Dešinėje – jų duktė Kazimiera su brolio Prano dukra Gražina. Apie 1967 m.

Salantus užėmus naciams, miestelio gyvenimas iš pagrindų pasikeitė, prasidėjo represijos prieš žydų tautybės salantiškius, sovietinės valdžios tarnautojus ar laisvamanius žmones. 1941 m. birželio 27 d. buvo sušaudyti salantiškiai: laisvamanis kalvis, septynių vaikų tėvas Jurgis Būda ir Ignas Petreikis. Visi miestelio žydai, išskyrus R. Veržbolauską ir odininko Chaimo Kaplano keturių asmenų šeimą, buvo suimti ir laikomi sinagogoje. Deja, karo pradžioje susikūrusi pagalbinė policija, dėl nešiotų baltų raiščių žmonėse vadinta „baltaraiščiais“, kurios užduotis buvo palaikyti šalyje tvarką ir saugoti jos turtą bei žmones nuo besitraukiančios sovietinės kariuomenės teroro, tapo uolia nacių planų, naikinant žydų tautybės Lietuvos gyventojus, vykdytoja. 1941 m. liepos pradžioje Žvainių kaime prie Salantų buvo nužudyta dauguma miestelio žydų vyrų, o vėliau keliomis grupėmis likusieji vyrai, moterys ir vaikai, iš viso apie 500 žmonių.

L. Veržbolauskas, kuriam 1941 m. vasarą ėjo dvyliktieji gyvenimo metai, iki šiol negali užmiršti vieno vasaros rytą matyto vaizdo, kai pro namus Plungės gatvėje, kur gyveno jo šeima, lėtai pravažiavo Salantų apylinkių ūkininkų arklių traukiami vežimai, į paskutinę mirties kelionę Šateikių miestelio link vežusieji žydų moteris bei vaikus, kuriuos lydėjo ginkluoti dviračiais vedini vietos pagalbiniai policininkai. Ch. Kaplano, kaip vienintelio Salantuose odininko šeima, buvo palikta gyventi tol, kol kas nors iš vietinių išmoks šio gana sudėtingo ir subtilaus, vietos ir apylinkių žmonėms reikalingo amato, kai R. Veržbolauską, kurio žmona bei vaikai buvo laikomi lietuviais ir šeimoje visada buvo kalbama tik lietuviškai, užtarė vietos policijoje dirbęs iš Klaipėdos krašto persikėlęs policininkas Vedeckas, vietos baltaraiščių vadui pasakęs, kad tai yra lietuviška šeima ir ją reikia palikti ramybėje. O. Veržbolauskienei ne kartą teko vykti ir į Kretingą pas ten gyvenusį šeimos bičiulį girininką Stonį, kuris gerai pažinojo žydų genocido Kretingos apskrityje pagrindinį vykdytoją, saugumo policijos viršininką Praną Jakį ir prašyti užtarimo. Bet visa tai buvo tik laikina, nes nacių planuose žydams vietos Žemėje nebuvo numatyta. Taip atėjo 1942 m. balandžio 25 d., kai, dalyvaujant Kretingos saugumo policininkams, visa Kaplanų šeima, tarp jų du vaikai, buvo nužudyti ir užkasti Salantų žydų kapinėse („P. n.“ 2015 06 19, „Išėjo tėvelis lovos pakloti“).

Būdų šeimos 7 vaikai, išsirikiavę pagal amžių: (iš dešinės) Kazimiera, gim. 1911 m., Jonas, gim. 1916 m., Danutė, gim. 1918 m., Gediminas, gim. 1920 m., Vincas Kęstutis, gim. 1922 m., Algirdas, gim. 1925 m., Vytautas, gim. 1928 m. Salantai apie 1932 m.

Supratę, kad toks likimas laukia ir R. Veržbolausko, vienas J. Būdos sūnų Gediminas, jį paslėpęs šieno vežime, slapta išvežė pas savo mamos seserį S. Kasperaitienę, kur jau nuo 1941 m. vasaros čia buvo slepiama iš žudynių vietos Šalyno dvare pabėgusi salantiškė Basia Abelmanaitė (gim. 1910 m.). Ir tai buvo atlikta laiku, nes po poros dienų į Būdų šeimos namus jo atėję suimti policininkai nieko neberado, nes O. Veržbolauskienė su vaikais jau buvo traukiniu išvykusi į Kauną, o iš ten į savo tėviškę prie Naumiesčio. Šalia Salantų, Imbarės kaime, gyvenę smulkūs ūkininkai Kasperaičiai, pasibaisėję nekaltų žmonių žudynėmis, pasitarę su Salantų bažnyčios klebonu Antanu Simaičiu (1887–1959 m.), nusprendė atlikti katalikišką pareigą, išgelbėjant nors keletą gyvybių.

Savo namuose įrengtoje slėptuvėje iki pat 1944 m. spalio 10 d., kai į Salantus įžengė sovietinė kariuomenė, nepaisant mirtino pavojaus sau ir šeimai, išsaugojo dviejų žmonių gyvybes, taip kovodami prieš nacių nusikalstamą režimą. Prie Naumiesčio karo laikotarpį praleidusi R. Veržbolausko šeima apie tolesnį jo likimą nieko nežinojo. Jie susitiko tik 1944 m. rudenį, nacių kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos. R. Veržbolauskas, su šeima sugrįžęs į Salantus, kurį laiką dirbo Salantų verpykloje prie kelio į Kretingą, vėliau Kretingos pramonės kombinate. Pablogėjus sveikatai, nes kupini įtampos ir pavojų karo metai nepraėjo be pėdsakų, 1946 m. su šeima išvyko gyventi į Kauną, čia ilgai gydėsi, vėliau dirbo pašte, laisvalaikį skirdamas pašto ženklų kolekcininko pomėgiui. O herojiškos Kasperaičių šeimos pokario metais laukė nauji likimo išbandymai. 1951 m. liepos 12 d. visuotinis „Imbarės“ kolūkio narių susirinkimas nutarė P. Kasperaitį kaip buožę, kuris naudoja samdomąją jėgą ir kenkia kolūkiui, „pašalinti už kolūkio ribų.“ Tai sužinoję, tuo metu Kaune gyvenę išgelbėtieji B. Abelmanaitė ir R. Veržbolauskas vyko į Vilnių, prašydami valdžios užtarimo, bet tai mažai padėjo. Sovietiniais metais, kai Lietuvoje vyko masiniai trėmimai, ir į Sibirą buvo tremiami visi darbštesni kaimo gyventojai, vadinami „buožėmis“, nekaltų žmonių gelbėjimas karo metais niekam nerūpėjo, nes sovietinėje santvarkoje žmogus buvo tik menkas sraigtelis, kurios gyvybė nebuvo branginama. Taip 1951 m. spalio 2 d. Kasperaičių šeima iš Kūlupėnų geležinkelio stoties gyvuliniuose vagonuose buvo ištremta į Sibirą, iš kur grįžo tik po tirono Stalino mirties 1959 metais. R. Veržbolauskas šį pasaulį paliko 1985 metais, palaidotas Kaune, B. Abelmanaitė dar sovietmečiu išvyko gyventi į Izraelį, jos dėka gelbėtojai ten ir buvo pagerbti. S. ir P. Kasperaičiai, nugyvenę herojišką, kupiną pavojų ir išbandymų gyvenimą, šiandien ilsisi Salantų Gargždelės kapinėse.

Šie paprasti kaimo žmonės savo veiklą, gelbstint kitų gyvybes, laikė eiline kiekvieno doro žmogaus pareiga ir jos nesureikšminę, šiandien turėtų būti pagerbti jų vardu pavadinant gatvę Salantuose ar Imbarėje. Tylieji Imbarės kaimo didvyriai, jų dorai nugyventas gyvenimas, pasiaukojimas dėl kito žmogaus, rizikuojant savo ir šeimos narių gyvybėmis, puikus pavyzdys dabarties žmonėms, neretai užmirštantiems, kad ne turtai, bet dora, aukšta moralė ir meilė kitam žmogui greitai praeinančiame gyvenime yra pati didžiausia vertybė.