Su giliu liūdesiu pranešame, kad netekome Saros Ginaitės-Rubinson (1924 03 17 – 2018 04 02). Drąsios kovotojos už istorinės tiesos pripažinimą apie vykdytą Holokaustą Lietuvoje. Lietuvos žydai išgyvena dėl skaudžios netekties ir nuoširdžiai užjaučia artimuosius.

Sara Ginaitė gimė ir užaugo Kaune kaip ir jos tėvai bei seneliai. Ji buvo išauginta turtingoje šeimoje. Tėvas Yosefas Ginasas buvo inžinierius, baigęs mokslus Prancūzijoje, o jos motina Rebecca Virovitch mokslus tęsė Lietuvoje, bet juos baigti sutrukdė karas.

Iki Holokausto šeima niekada neplanavo palikti Lietuvos, tačiau 1941–1944 metais Lietuvoje įvykęs Holokaustas negrįžtamai pakeitė viską. Sarai Ginaitei išlikti padėjo sprendimas įsitraukti į pogrindinę antifašistinę veiklą Kauno gete, o vėliau – partizaninė kova prieš nacius Rūdninkų girioje. 1949 metais sėkmingai baigusi Vilniaus universitete ekonomikos studijas, S.Ginaitė beveik 40 metų dėstytojavo Lietuvoje ir Kanados Jorko universitete.

Kol profesorė Sara buvo gyva ir sveika ji skaitė daug paskaitų apie Holokaustą Lietuvoje, Kanadoje, kitose pasaulio šalyse. Prieš kelerius metus, atvykusi dalyvauti konferencijoje Lietuvoje ir kalbėdama Seime apie Holokaustą, ji  pabrėžė, kad Lietuvoje vis dar neatliekami išsamūs tyrimai, o oficialūs tyrimų centrai vengia visai atvirai kalbėti ir tirti Holokausto temą. S.Ginaitė nevengdavo žurnalistų ir dažnai pasisakydavo apie skausmingus išgyvenimus. Ji parašė “Atminimo knygą”, paremtą savo išgyvenimais.

Kaip ir daugelis litvakų ji nenutraukė ryšių su Lietuva ir beveik kiekvienais metais apsilankydavo gimtinėje. „Mane su Lietuva sieja visas mano gyvenimas iki 1984 metų. Lietuvoje gimė ir gyveno mano tėvai, seneliai ir proseneliai, dvi mano dukterys. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad nėra dalykų, kurie mane nuo Lietuvos ir stumia. Pirmiausia – Holokaustas. Visa mano ir vyro šeima žuvo Kaune“ (lrytas.lt kalbėjo profesorė Sara Ginaitė, atvykusi iš Kanados).

Holokaustas nepalyginamas su eiliniu genocidu, tvirtino Kanadoje gyvenanti litvakė Sara Rubinson-Ginaitė, kategoriškai pasisakiusi prieš dvigubo genocido teoriją. „Ar žuvo lietuvių kalba? Ar žuvo tauta? Kultūra? Labai smarkiai nukentėjo. Gal yra ryšių su žydų Holokaustu, galima palyginti, kad sovietai irgi prisidėjo prie to. Bet abi tragedijos negali būti sudėtos į vieną knygą. Birželio 23 d. buvo paskelbta laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri ne tik kad negynė savo piliečių (juk mes buvome Lietuvos piliečiai), bet nemažai pasitarnavo, kad žudynės vyktų nuo pat pirmos dienos. Pirmosiomis karo dienomis į mūsų namus įsibrovė trys ar keturi baltaraiščiai ir suėmė vyrus – tris mamos brolius ir du kaimynus. Net neklausė, kai sakėme, kad mes ne komunistai, kad vienas šeimos narys išvežtas į Sibirą. Nieko neklausė, tik sakė „visi jūs žydai – komunistai“. Savo akimis mačiau, kaip jie nuvedė tuos penkis vyrus į kiemą. Už kiemo prasidėjo Vytauto Didžiojo parkas, ten buvo aikštelė. Toje aikštelėje jie ir sušaudė visus vyrus. Po visų šitų nelaimių, kai šeimoje nebeliko vyrų, buvome priversti persikelti į Kauno getą. Tada prasidėjo organizuotos žudynės“.

Paskutiniame interviu LRT radijui Sara Ginaitė kalbėjo apie ateitį: „Pirmiausia, mokytis iš praeities ir mokyti ateitį. Istorijos vadovėlyje turi būti paragrafas, kuriame papasakota Holokausto istorija. Tai svarbiausia. Eilinis jaunas žmogus šiandien neįsivaizduoja, kas yra žydas, nes bendruomenė labai mažai. Daug kalbama, bet iš esmės žmonių nedaug. Taigi svarbiausia pripažinti, kas buvo, ir tai turi būti studijuojama, turi būti pasakojama, kas įvyko, kad nepasikartotų“.