Dr. Ona Biveinienė

Nuotraukos iš kolekcininko Michailo Duškeso kolekcijos

Žydai vadinami ne tik knygos, bet ir verslininkų tauta. Tai patvirtina ir Lietuvos žydų (litvakų) XX a. pirmosios pusės istorija, atskleidžianti jų svarų indėlį į jaunos valstybės ekonomikos plėtrą.

Žydų verslumas Lietuvoje turi gilias šaknis. Jau XIX a. pabaigoje išryškėjo lietuvių ir žydų „biznio“ skirtumai. Lietuvių, kuriems didžiausia ir, ko gero, vienintelė vertybė per amžius buvo žemė, absoliuti dauguma gyveno kaime ir vertėsi žemės dirbimu, tik su juo siedami savo gerovę. Žydai gi, kurių teisės pirkti, nuomotis bei dirbti žemę buvo suvaržytos, turėjo rasti kitus pragyvenimo šaltinius miesteliuose ir miestuose, kuriuose gyveno. Ilgainiui, XIX a. pab.– XX a. pradžioje, jie ėmė dominuoti prekyboje: Kauno gubernijoje net 87 proc. krautuvių buvo žydų rankose. Amatuose ir pramonėje buvo panaši padėtis – žydams priklausė visi 6 muilo fabrikai, iš 6 tabako įmonių – 5, iš 32 odos apdirbimo įmonių – 31. Iš pastarųjų išsiskyrė Chaimo Frenkelio fabrikai Šiauliuose.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą juose dirbo beveik 1000 darbininkų. Šie fabrikai buvo įvertinti net 25 mln. aukso rublių. Iki I pasaulinio karo 53 proc. pramonininkų ir 74 proc. prekybininkų Lietuvoje buvo žydai.1 Pirmasis pasaulinis karas ne tik sugriovė Lietuvos ūkį, bet ir sudarė palankias sąlygas lietuvių tautiniam judėjimui užbaigti „valstybės atstatymo bylą“. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas buvo tik deklaracija, kurią paversti „kūnu“ reikėjo visos visuomenės pastangų. Šiame Lietuvos valstybės ekonomikos kūrimo ir stiprinimo kelyje žydų indėlis yra ženklus ir reikšmingas.
skaityti plačiau