Lietuvos žydų bendruomenėje dvi dienas vyko filmų peržiūros. Filmų scenarijaus autorė ir režisierė Lilija Vjugina dalyvavo jų pristatymuose. Žydų bendruomenė dėkinga Lilijai Vjuginai už suteiktą galimybę pamatyti du jaudinančius ir įdomius dokumentinius istorinius filmus.

Vasario 21d. rodytas filmas “Romas, Tomas ir Josifas”. Pagrindinis filmo herojus poetas Josifas Brodskis. Apie jį pasakoja su juo bendravę Tomas Venclova, Romas Katilius, Česlavas Milošas, Liudmila Sergejeva.

Susipažinęs su šiais žmonėmis, J.Brodskis ėmė dažnai lankytis Lietuvoje, jam buvo gera Lietuvoje, šalis jį traukė. Jis gyvendavo Vilniuje, Palangoje, lankėsi Kaune. Lietuvoje jis  ne tik rašydavo puikius eilėraščius, bet ir gydėsi dvasines žaizdas. J. Brodskis filme pribloškia savo eilėraščių skaitymo maniera, ji hipnotizuojanti. Rami intonacija pamažu peraugdavo į labai ekspresyvų, net audringą žodžių srautą, kol vėl nurimdavo ir pereidavo į ramesnę intonaciją. Jis niekados neskaitydavo savo eilių iš lapo, tik  iš atminties. Vilniuje Brodskis pirmą kartą iš Venclovos išgirdo apie lenkų poetą Česlavą Milošą, su kuriuo susipažino jau emigracijoje. Vėliau abu padėjo Tomui Venclovai emigruoti iš SSRS. Šių „amžiaus sūnų“ trejeto kai kurie svarbiausieji likimų bruožai nuostabiai panašūs. Visi pasitraukė iš Kremliaus imperijos. Visi gyveno JAV, greičiau tapusia bendro likimo vieta, nei vienintele išsigelbėjimo sala. Visi – Amerikos universitetų profesoriai. Du iš jų – Nobelio premijos laureatai. Visus juos siejo ne tik emigrantų likimas, bet ir meilė Lietuvai. „Vilno man yra atskaitos taškas ir galimybė, būtent „Normalumo galimybė“, – rašė Milošas. Tokia pat „normalumo galimybe“ Vilnius tapo ir Josifui Brodskiui…
1972 metais ištremtas iš tėvynės Rusijos, J. Brodskis apsigyveno Niujorke, dėstė JAV universitetuose. 1977 metais gavo Amerikos pilietybę, o 1987 metais tapo Nobelio literatūros premijos laureatu. Mirė 1996 m. sausio 28 d. Į tėvynę niekuomet nebuvo parvykęs.

Antras Lilijos Vjuginos filmas, kuris buvo rodytas žydų bendruomenėje – „Man nebaisu“. Vilniaus geto istorijos ir vaizdai niekada nenustos jaudinti. Kiekvienas epizodas – kraupus prisiminimas…

Filmas apie nacių okupuoto Vilniaus žydų getą, įkurtą Vilniaus senamiestyje 1941 m. rugsėjo 6 d. Per visą geto gyvenimo laikotarpį gete buvo uždaryta apie 50 tūkstančių žmonių.

Getas buvo sudarytas iš dviejų dalių, Didžiojo ir Mažojo geto. Getus skyrė dabartinė Vokiečių gatvė. Gete buvo sukurta žydų policija, kuriai vadovavo Jakovas Gensas, gimęs Šiauliuose. 1919 m. paimtas į Lietuvos kariuomenę. Kovojo Lenkijos–Lietuvos kare. Studijavo teisę ir ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete. 1939 m. rudenį persikėlė į Vilnių, kur įsitraukė į sionistinę veiklą. Naciams užėmus Vilnių ir įkūrus getą buvo paskirtas geto ligoninės direktoriumi. Glaudžiai bendradarbiavo su judenratu, 1942 m. liepos 15 d. vokiečiai jį paskyrė žydų policijos viršininku, Judenrato ir geto vadu bei oficialiu jo atstovu. Vėliau Judenratas buvo perorganizuotas ir Gensas tapo vienvaldžiu geto vadovu, kuriam teko nepavydėtina dalai, jis bandė gelbėti žydus, kai naciai liepdavo sudaryti pasmerktųjų grupę žudynėms Paneriuose, kaskart derėdamasis su naciais dėl mažesnio žmonių skaičiaus. Pasmerktieji to nežinojo, jie „buvo siunčiami į darbus“. Filme pasakojama apie geto biblioteką ir teatrą. Daugelis kalėjusių gete tikėjo Genso autoritetu nacistams, kad jo gyvybė yra geto gyvavimo užstatas. Buvo nemažai žmonių, ypač inteligentų tarpe, kurie Gensą laikė išdaviku ir apgaviku, nes jis sutiko, kad žydų policija dalyvautų akcijose. Buvo ir tokių, kurie manė, kad jis klysta taip veikdamas, tačiau manoma, kad jis nuoširdžiai siekė išgelbėti žydus iš geto, bet ir pats buvo nužudytas.
Kairiosios sionistinės jaunimo organizacijos „Hashomer Hatzair“ atstovas Aba Kovneris paskelbė manifestą, kuriame viešai pasmerkė žydų žudynes ir paragino žydus priešintis. Taip pat intensyviai buvo ieškoma ginklų. Geto pogrindžio jauni žmonės spėjo pabėgti prieš pat geto likvidavimą, bet jie buvo mažuma, tūkstančiai buvo sušaudyti Paneriuose. Markas Petuchauskas filme pasakoja, kaip jį su mama gelbėjo Sauliaus Sondeckio tėvas, buvęs Šiaulių burmistras Jackus Sondeckis. Filme savo išgyvenimus jautriai pasakoja Rachel Margolis, Fania Brancovska, Roza Bieliauskienė.

Pasibaigus filmui režisierei Lilijai Vjuginai dėkojo Sauliaus Sondeckio našlė Silvija Sondeckienė.