Jaunas gydytojas Jakovas Vygodskis (1857- 1941),  baigęs Sankt Peterburgo Karo medicinos akademiją, apsigyveno Vilna (Vilniaus mieste), kuriame žydų bendruomenė buvo susiformavusi prieš keletą šimtmečių, nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1941 birželio įvairių šaltinių teigimu sudarė nuo 40 iki 80 tūkst. žmonių (skaičiuojant žydų gyventojus ir Vilniaus rajone).

Vilna visados pakako žmonių, kurie mokėjo organizuoti  žydų bendruomenės gyvenimą pagal etikos standartus, remdamiesi savitarpio pagalba silpnesniems ir vargstantiems. Žydų religija įsako visada kovoti už žmogaus gyvenimą, nes Talmude parašyta: kiekvienas žmogus – tai visas pasaulis.

Nuo XIX a. pabaigos talentingas, šaunus, sąmojingas ir mandagus dr. J. Vygodskis tampa Vilna žydų bendruomenės vadovu. Po kiek laiko vadovu tapo  dr. Cemachas Šabadas (1864-1935) ir rabinas Ichakas Rubinšteinas (1880-1945). Visi jie buvo gerbiami pasiaukoję lyderiai… Dr. C. Šabadas mirė prieš Antrąjį pasaulinį karą, o rabinas I. Rubinšteinas, kai nacių Vokietija 1939 užpuolė Lenkiją, buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tik Jakovas Vygodskis, sulaukęs jau  senyvo amžiaus, išliko lyderiu, moraliniu autoritetu, kuriuo žydai pasitikėjo, o jis savo ruožtu,  iki paskutinės savo gyvenimo dienos dirbo sąžiningai, nesavanaudiškai ir būdamas gydytoju, visada gilino savo medicinines žinias.

Dr.  Vygodskis buvo vienas pirmųjų, priėmęs sionizmo iššūkį, supratęs, kad žydai turi susigrąžinti savo valstybę. Kai 1903 m. į Vilnių atvyko politinio sionizmo tėvu vadinamas Teodoras Herclis. Idėja sukurti nepriklausomą žydų valstybę atsirado XIX a. gale Europos žydų tarpe. Pagrindinius sionizmo principus XIX a. suformulavo Teodoras Herclis (Theodor Herzl). Šis judėjimas apjungė keliolika kongresų, kuriuose buvo diskutuota apie galimybę sukurti „juridiškai apsaugotas žydų tautos gyvenvietes“. 1896 m. Teodoras Herclis savo darbe „Žydų valstybė“ („Judenstaat“) pateikė koncepciją, pagal kurią žydai ne tik etninė – religinė kategorija, taip pat ir tautinė.

Vygodskis T.Herclį priėmė su pagarba, nors jis gerai suvokė, kad žydų persikėlimas į istorinę tėvynę yra sudėtingas ir sunkiai įgyvendinamas procesas, bet būtinas.

Žydai paprastai mylėjo tas vietas, kuriose gyveno jų protėviai, jie buvo įaugę  į supančią aplinką, net plėtojo pagrindinę nacionalinę kultūrą gyvenamojoje šalyje, bet faktas, kad toje šalyje gyvenantys lietuviai juos priėmė kaip kitokius. Daugelis Vokietijos žydų tvirtino, kad jie yra “vokiečiai pagal Mozės įstatymą”, ir Vokietija yra jų tėvynė.

Pats daktaras Vygodskis tapo sionistu, būdamas carinėje Rusijoje privilegijuotoje padėtyje, gavęs teisę studijuoti mediciną. Jis susituokė su žydo, karinio gydytojo dukra  ir atvyko kaip jaunas gydytojas į “Lietuvos Jeruzalę” – Vilna.

Vygodskis pasisakė už galimybę nesunkiai įgyvendinti sionistinę idėją. Žmonės iš pradžių turi išlikti gyvi, tačiau jie privalo turėti tautinę tapatybę! Žydų tautinė savimonė reikalauja daug žinių, – kartodavo daktaras Vygodskis.

Jis puikiai suprato, kaip sunku  įtikinti siekti naujų žinių. Net išsilavinusieji žydai nesuprato, kad sąmoningas žydų paveldo dalies atmetimas reiškia, kad reikia atsisakyti viso jidiš ir Bundo paveldo.  Jei sionizmą būtų priėmusi žydų dauguma 20-aisiais metais XX amžiuje, galbūt, nebūtų Holokausto, tačiau istorija nepripažįsta posakio, kas būtų, jei būtų.

Nuotraukoje:Jidiš laikraščių kioskas tarpukario Vilna.

Vygodskis, išsilavinęs ir protingas žmogus, suprato nežinojimo ir kvailumo prigimtį visuose “lygiuose”. Pavyzdžiui, kai 1914 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Vilniaus mieste pirmiausia mobilizavo jaunus vyrus. Žygiuodami gatve, žydai vaikinai pamatę dr. Vygodskį, sušuko jam: “Mes nepavesim, išlaikysim žydų piliečių  garbę!” Taip Vygodskis rašė savo prisiminimų knygoje “Audroje” – rusų k. «В бурю» (1926 г.) Kareiviai žydai kovojo ne blogiau nei kiti, tačiau 1915 metais, po pirmųjų caro armijos nesėkmių, Rusijos žydus imta persekioti, tiek civilius, tiek ir karius. Juos kaltino šnipinėjimu vokiečių naudai, diversijomis. Religingus vyrus su barzdomis kaltino jose paslėpus aparatus signalui perduoti. Vygodskis tai vadino valstybės kvailumu, nežinojimu ir nenoru siekti žinių … Per Pirmojo pasaulinio karo sumaištį, Vygodskis padėjo organizuoti medicininę pagalbą, niekados neatsisakydavo padėti žmogui, gydė visus, kurie kreipdavosi, ne tik žydus, bet ir daugybę pabėgėlių.

Tomis dienomis Vilniaus lenkai reikalavo, kad būtent žydai mokėtų didžiausią kontribucijos dalį Vokietijos okupaciniam  režimui.  Jakovas Vygodskis buvo drąsus, jis nebijojo kalbėtis su vokiečiu komendantu, klausė, kodėl jie pradėjo karą, jei negali išmaitinti savo armijos? Vygodskis reikalavo sušvelninti kontribuciją,  renkamą  iš žydų. Vokiečiai jį, gydytoją nubaudė, išsiuntė į belaisvių stovyklą. kur jis išbuvo beveik dvejus metus.

Jakovas Vygodskis –  išmintingas žmogus, puikiai išmanė etninių grupių, gyvenančių Vilniuje, problemas, todėl su juo ateidavo konsultuotis ir lenkai, ir lietuviai. Tačiau, sudėtinguose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose dėl ginčijamo Vilniaus miesto, jis ragino Vilniaus žydus laikytis neutraliteto šiuo klausimu ir ginti savo žmogaus teises bei žydišką tapatybę. 1920 m. jis buvo žydų reikalų ministras, Vilniaus miesto Tarybos narys, taip pat Vilna lenkų Seimo nariu. Vilna žydai gyveno labai skurdžiai, dirbo daug, bet pinigų gyvenimui nepakakdavo, didelės šeimos gyveno susikimšę mažuose senamiesčio būstuose. Šią sudėtingą buitį ir skurdą yra aprašiusi J. Vygodskio dukra rašytoja Aleksandra Bruštein.

Jakovas Vygodskis buvo pakviestas tapti Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės žydų reikalų ministru 20-aisiais, tačiau tam darbui reikėjo kraustytis į Kauną, nes Vilnių užėmė Lenkija, jis atsisakė posto… Nemažai žmonių buvo priversti persikelti į Kauną, kai Lenkijos kariuomenė atplėšė Vilnių nuo Lietuvos.

Fašizmas Vokietijoje kėlė grėsmę visam pasauliui, ypač žydams. Gydytojas Vygodskis tapo antihitlerinio Vilniaus komiteto pirmininku. Žmonės tikėjosi, kad karo nebus. Vilna gyveno savo intensyvų gyvenimą, o J. Vygodskis  stengėsi organizuoti profesinį mokymą ne tik Vilniuje, jis rašydavo straipsnius svarbiausiais miestelėnams rūpimais klausimais, jį vadindavo optimistu, dažnai Vygodskis dalyvaudavo kultūriniuose Vilniaus renginiuose.

Vilna stiprėjo antisemitizmas, ypač tai buvo justi Stepono Batoro  universitete. Nuo vidurio 35-ųjų kai kurie studentai ėmė reikalauti, kad žydai sėdėtų kituose suoluose, kuriuos  jie vadino “getais”. Tačiau žydų studentai nesutiko.

Protesto vardan, žydai studentai paskaitų klausydavosi atsistoję. Būdavo ir susidūrimų. T Vygodskis dažnai užtardavo žydų studentus. Ištvermė, savigarba ir tautinis solidarumas padėjo dešimtims žydų jaunuolių baigti universitetą. Prisiminimų knygoje J. Vygodskis rašė apie to laiko  pogromus prieš žydus. Ypač jie padažnėjo, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. 1939m. buvo puldinėjamos žydų krautuvės, dirbtuvės, daužomi langai ir veržiamasi į žydų butus. Buvo  sužeistų. Pogromą sustabdė daktaras J. Vygodskis! Jis išgelbėjo žydus.

Lietuvos sovietizavimas 1940 m.  žydams reiškė daugelio žydų institucijų likvidavimą.

Nors laikai buvo neramūs, bet niekas netikėjo, kad antroji Vokietijos okupacija Vilniuje bus taip greitai ir tokia baisi. Žydų prisiminimuose rašoma, kad dar neįžengus naciams, jau veikė lietuvių grupės, parengtos žydų naikinimui. 1941 m. birželio-liepos mėn. Tokios vietos grupės  nužudė tūkstančius Lietuvos žydų.

Vieną  dieną 1941 liepos pradžioje J. Vygodskis nuvyko  į Vilniuje įsikūrusią Vokietijos valdžios įstaigą, kad pasikalbėtų su naciais savo gera vokiečių kalba, kaip kad jis kalbėjosi 1914m. paklausęs: „Kas gi darosi?“ Tačiau jei 1916 m. su vokiečiais kalba buvo žmoniška, tai  1941 m. jie jau elgėsi nežmoniškai, naciai nustūmė 84-metų gydytoją nuo laiptų … Senas žmogus grįžo namo. 1941 m. liepos 28 d. nacių valdžia jį suėmė ir įmetė į perpildytą kalėjimo kamerą. Iš išgyvenusių buvusių kalinių, visa bendruomenė žinojo, kad J.Vygodskis miršta baisiose kančiose, bet ramindamas kitus, kalbėjo: “Mes išgyvensime!”

Vygodskis vienas pirmųjų bandė pasipriešinti naciams. Jo pavyzdys padėjo daugeliui Vilniaus žydų kovoje dėl gyvenimo ir žmogaus orumo tą baisų laiką Vilniaus gete. Į getą pateko gydytojo žmona, taip pat pagyvenusi moteris. Bendruomenė, visų pirma gydytojai, ją palaikė, kol ją nužudė naciai.

Dr Jakovas Vygodskis, be abejonės, buvo išskirtinis žmogus, geros širdies, stipri šviesi asmenybė, humanistas, plačių pažiūrų politikas, sionizmo veikėjas.