Ilona Rūkienė

Nacių okupacijos pradžioje mano motina Berta Jaafetienė su manimi, dėdė Lazeris Frenkelis su sūnumi buvo įkalinti Kauno gete. Mano tetos Sonia Garsel ir Gita Kupsik su savo vyrais ir sūnumis Monia ir Azreliu buvo įkalinti Rygos gete. Mano močiutė, tėvo motina, Zelda Jaafet buvo įkalinta Rezekneje, Latvijoje. Visi šie išvardyti artimiausi mano giminės buvo nužudyti. Iš jų likau gyvas tik aš vienas. Fašistinė okupacinė valdžia siekė, kad žydai, čigonai ir neįgalieji būtų sunaikinti. Juos pavertė beteisiais vergais, beveik visus išžudė. Liko masinių žudynių kapai. Lietuvoje tokių yra per 200. Likau gyventi, nes mano gyvybę gelbėjo pasaulio teisuoliai, Lietuvos pulkininkas Juozas Katinskas, jo sesuo Kotryna Katinskaitė, ponia Juodvalkienė. Mane gelbėjo Marija Katinskienė, Ona Doveikienė, kunigas Alminas, profesorius Konstantinas Jablonskis.

Kalbamės Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos išvakarėse. Ką Jums reiškia ši diena, ar dažnai sugrįžta prisiminimai?

Aš labai pasenau, pastaruoju metu iš namų praktiškai neišeinu. Dar turiu žmoną, su kuria jau daugiau kaip 60 metų esame kartu, bet ji dar labiau serga negu aš. Mūsų jausmus ir mintis atrofuoja ligos. Holokausto aukų minėjimai man išdilo ta prasme, kad jau praėjo daug metų ir savo tragiškų pergyvenimų, kuriuos aš sunkiai išgyvenau, stengiuosi neprisiminti, kad nesinervinčiau. Toks mano požiūris.

Kaip Jūs išgyvenot Holokaustą? Kiek Jums buvo metų tada, ką prisimenat?

1939m. mūsų šeima gyveno Londone ir būtų ten likusi, jei kartu su mumis iš Kauno nebūtų atvykusi mano pusseserė, kuri kaip tik baigė gimnaziją. Tada jau buvo labai neramus laikotarpis. Mano mama jautė, kad vokiečiai užpuls Lenkiją, todėl ji nutarė, kad neturi teisės laikyti mergaitės savo namuose, o ne jos šeimoje. Tuo metu aš su broliu mokėmės Braitono internate. Mes grįžom į Kauną per Paryžių, beveik uždaru traukiniu per Vokietiją į Kauną. Norėjom kuo greičiau sugrįžti atgal į Angliją.

Prasidėjo karas ir okupacija, mes likom Kaune, nes dingo mūsų vizos. Į miestą įžengė vokiečiai, aš su mama buvau priverstas persikelti į getą. Tėvas su broliu liko Anglijoj.

Liepą visi Kauno žydai privalėjo persikelti į Vilijampolės getą, kurį juosė spygliuota tvora.

Kaip ten gyvenot? Nebijojot? Ar pabėgimas iš geto buvo pavojingas?

Geto buitis buvo sunki, o vienas didžiausių rūpesčių – prasimanyti pavalgyti. Tradicijos, būtinumas išlaikyti žydišką tapatybę tokiomis sunkiomis aplinkybėmis buvo mums labai reikšmingas.1944 m. balandį gete kalinti žmonės pajuto grėsmę, getas apsuptas, jo sargyba sustiprinta, į žmonių butus pradėjo veržtis kareiviai. Pavyko išvengti mirties, nes pasislėpiau palėpėje, po, joje augintiems triušiams, skirta žole – kareiviai manęs neaptiko. 1944m. balandžio mėnesį mama liepė man kuo greičiau bėgti iš geto. Kai mano pabėgimas buvo paruoštas, mama pažadėjo prisijungti po savaitės.

 Man ėjo 14-ti metai. Esu gimęs 1930 metais. Pabėgau. Mano teta ir dėdė, buvę kauniečiai, tuo metu persikėlė į Vilnių. Tetos vyras – Smetonos laikų karininkas paprašė savo sesers, gyvenusios Druskininkuose, Katinskaitės Kotrynos, kad nuvežtų mane į Vilnių. Ji padėjo pabėgti iš geto, aš bėgau per „Silvos“ kojinių fabriką, ten palaukiau, kol mane paėmė Kotryna. Katinskų šeima mane gelbėjo. Kai artėjo frontas mano dėdė išvažiavo į Šilalę, kur dirbo mano puseserė, o mes su teta likom Vilniuje. Frontas priartėjo, gelbėdamiesi nuo bombardavimo, pasislėpėm Vilniaus Jokūbo bažnyčioje. Tokiu būdu mes išsigelbėjom. Po karo gyvenau pas Katinskus, kol baigiau gimnaziją.

Koks buvo Jūsų mamos likimas?

Mama, pasilikusi gete, atidavė visą savo turtą, ką tik turėjo, kad ją išleistų iš geto. Ją išleido, bet vos nuėjusią porą žingsnių pro vartus, iškart nušovė. Ją apgavo ir pasinaudoję proga, nušovė. Taip aš netekau motinos ir likau Lietuvoj. Tėvas mirė Londone, o brolis, kuriam daugiau nei 90, dar gyvena Londone.

Baigėt gimnaziją, ar mokėtės toliau, kokią profesiją įsigijot?

Baigiau Pedagoginį institutą, nes į Vilniaus universitetą manęs nepriėmė, nors beveik penketais išlaikiau egzaminus,  pasakė, kad „buržujai pas mus nesimoko“.

Kodėl Jus, nukentėjusį, pabėgusį iš geto, buržujumi pavadino? Kas buvo žinoma apie Jūsų kilmę?

Mano tėvas buvo turtingas žmogus, tarpukary Lietuvoje jis dirbo komivojažieriumi, atstovavo Anglijos tekstilę. Aš buvau priimtas į Pedagoginį institutą, nes ten suradau pažįstamų. Pasirinkau matematikos – fizikos specialybę. Tapau pedagogu. 1959 metais išvažiavau į Maskvą mokytis skaičiavimo mašinų technologijų. Sugrįžęs 34 metus dirbau Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamykloje inžinieriumi, laboratorijos vedėju.

Esate Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininku. Papasakokit kaip gyvena sąjungos nariai? Kiek jų yra, kas Jus remia?

Išėjęs į pensiją, 1994 metais tapau Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininku. Valstybė mums pagalbos neteikė, paramą gaunam iš Vokietijos. Yra dvi šeimos, kurios mus, išgyvenusius Holokaustą, remia , pinigus šios šeimos renka Vokietijoje.

Kai pradėjau vadovauti Sąjungai, buvo apie 100 narių ir dabar jų skaičius beveik toks pat, nes ne visi pradžioje išdrįso tapti jos nariais. Tik prieš porą metų mus susirado kaime gyvenę žmonės, kurie ilgai, matyt, bijojo, nenorėjo prisiminti patirtų pergyvenimų ir viešinti savo bėdas.

Kaip egzistuoja Jūsų sąjunga, juk visi esat pagyvenę?

Sąjunga naudojasi Lietuvos žydų bendruomenės patalpomis. Antras dalykas, visi mūsų nariai yra žydai ir jie kaip ir kiti bendruomenės pagyvenę nariai, gauna po 30 eurų įsigyti vaistams. Jei žmogus senas ir ligotas, tai gauna dar 50 eurų papildomai. Jei prireikia operacijos, tai gauna vienkartinę išmoką.

Man ir mano žmonai taip pat padeda LŽB bendruomenės Socialinis departamentas, kai vieną kartą per savaitę ateina socialinis darbuotojas ir sutvarko butą. Jei reikėtų, padėtų maistą gaminti, apsipirkti. Padeda mums.

Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos komiteto narė Rozeta Ramonienė papildo Tobiaso Jaafeto pasakojimą apie sąjungos narius, kurių dauguma dabar yra karo vaikai, kurie buvo išslapstyti pas vietos gyventojus, išnešti iš getų, išgelbėti vaikai. Jų dabar daugiausia, nes vyresnieji greitai išeina anapilin. Per porą pastarųjų metų sąjunga neteko 10 narių.

90 ir 95 mečiai, kurie yra stebėtinai geros sveikatos, dalyvauja žydų bendruomenės renginiuose. Lietuvos žydų bendruomenė yra labai aktyvi, tik spėk visur lankytis, – sako sąjungos komiteto narė Rozeta Ramonienė. Renginiuose visi stengiasi dalyvauti, tačiau ne visi žmonės nori pasakoti, dalintis prisiminimais apie netektis, patirtą siaubą Holokausto metu“.

Buvusių getų kalinių ir koncentracijos stovyklų sąjungos nariais rūpinasi ir remia tarptautinė organizacija Claims Conference. Lietuvos žydų bendruomenės Socialinis departamentas šiems žmonėms skiria didelį dėmesį, jiems priklauso lankomoji priežiūra, juos prižiūri socialinės darbuotojos, padedama įsigyti vaistus ir maisto produktus. Jei ligonis yra gulintis, jam suteikiamos slaugos priemonės. Sąjungos nariai yra remiami per įvairias programas. Į LŽB Socialinį departamentą pagalbos gali kreiptis visi žydai ir ją gauna, jei atitinka paramai nustatytus kriterijus,” – pasakojo – Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos komiteto narė Rozeta Ramonienė.