Holokausto aukų atminimo dienai skirtą renginį, poeto Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto projektą:  „Apkabinti būtąjį kartinį”, sveikinimo žodžiu pradėjo LŽB pirmininkė Faina Kukliansky. Ji kalbėjo apie neraminantį antisemitizmo augimą ir jo pasekmes. “Yra daug šalių, kurios neišgyveno Holokausto ir nesupranta, kodėl jis įvyko. Palyginkim, daugelis mūsų nelabai domisi, kas vyksta Sirijoj ir nelabai domisi, kas vyksta toje ar kitoje tolimoje valstybėje. Reikėtų vis tik plačiau žiūrėti į antisemitizmą. Tik bendromis jėgomis galime pasiekti, kad joks genocidas, joks Holokaustas nebepasikartotų. Mes visiems garsiai pasakėme, kad neužmiršime savo žydų aukų. Tikrai jų nepamiršime.” Šį gražų lyrinį minėjimą Faina Kukliansky pasiūlė pradėti Tylos minute, pagerbiant Holokausto aukas.

Visuomenė buvo kviečiama ateiti į Sergejaus Kanovičiaus tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto koncertą, pajausti ir išgirsti atsakymus į svarbius klausimus. Kvietimas į renginį patraukė akį su jame užrašytais klausimais:

Ar gali po vienu skliautu susitikti jidiš ir lietuvių kalba?
Ar galima pajusti, kad skamba lopšinė, jei nesupranti žodžių?
Ar galimas dialogas tarp dainuojančio jidiš ir skaitančio savo lietuvišką kūrybą?
Ar gali meilė, ilgesys ir užuojauta, susitikti atmintyje?

Susirinko pilna Jašos Heifetzo salė. Iš tikrųjų tai buvo labai jaudinanti nuoširdi programa, priminusi prarastus mūsų žmones, nekaltas žydų aukas, ne vienas klausėsi su ašaromis akyse.  Sergejus Kanovičius skaitė jautriomis stygomis parašytus savo kūrinius – gerus eilėraščius ir pasakojimus, po to jjdiš dainas dainuodavo Rafailas Karpis, akomponavo Darius Mažintas.

 

Čia pateikiamas vienas iš skaitytų Sergejaus Kanovičiaus kūrinių. “ Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17″.

Laba diena, frau Finkelštein. Jūs nepyksite, jei aš Jus taip ir vadinsiu toliau – taip, kaip čia ir parašyta – frau Finkelštein?

Ačiū Jums. Jūs nepykite, frau Finkelštein, kad taip nutiko. Tiesiog taip susiklostė. Beje, o kodėl čia, Kauno žydų kapinėse, Jus užrašė ne hebrajiškai, o lotyniškai ir, negana to, pridė- jo „frau“? Ar Jūsų vyras buvo vokietis, frau Finkelštein? Na, gerai, gerai, suprantu, kad lendu ne į savo reikalus. Tiesiog, žinote, įdomu – ne visur Lietuvoje žydų kapinėse sutiksi kokią frau. Gaila, kad Jūsų nuotraukos nėra. Greičiausiai buvo. Iš Jūsų, frau Finkelštein, tik postamento dalis ir teliko, viršus turbūt dabar jau kokio nors namo laiptas, o gal kortų stalas – juodas marmuras, žvakių liepsna, raudonojo vyno taurė, kortų kaladė ir pikų dama, kaip tik Jūsų nuotraukos vietoje, ten pokerį žaidžia, intelektualus žaidimas vis dėlto, ne koks nors „Durnius“. …Ką? Sakote, tai ciniška? Jūs iš tiesų taip manote, frau Finkelštein? Gink Dieve, frau Finkelštein, čia jokio cinizmo. Kiek čia ant Jūsų likučio parašyta – 1928 metų spalio 17 diena. Minutėlę, frau Finkelštein, aš noriu mobiliajame pažiūrėti, kokia tai buvo savaitės diena. Štai, radau – Jūs mirėte trečiadienį po vidurnakčio nuo širdies ligos. . Vadinasi, Jus palaidojo ketvirtadienį. Laidotuvėse turbūt buvo daug giminių, frau Finkelštein. Kiek, sakote? Oho. Tiek žydų šiandien ir visam mieste nebėra, o Jūs sakote, aš čia ciniškai dėl paminklo viršūnės-kortų stalo-namo laipto. Užvakar antikvariate mačiau pakabutį su hebrajišku užrašu, sidabrinį – ne Jūsų?

Nusišneku – jei būtų Jūsų, tai gulėtumėte ne čia, frau Finkelštein, o kurioje nors pakelės duobėje. Tada gal būtų Jūsų. Ką sakote? A, kiek prašė? Nedaug – šimto dvidešimt eurų, sakė, kad dažniau užeičiau, – prieš dvi savaites pardavė, anot jų, kočėlus su Tora, tiesa, sakė, kiek apdegusi buvo. Sakė, daug užmuštų žmonių daiktų pas juos būna, reikia tik dažniau užeiti.

Jums pasisekė, frau Finkelštein. Jums net labai pasisekė. Gal Jums dabar jau ir nelabai įdomu tokiai visai sudaužytai, bet geriausiu atveju praėjus trylikai metų nuo Jūsų mirties, Jus vis viena būtų nušovę IV, VII ar IX forte. Ar tiesiog Jūsų kieme – pykšt, ir viskas. Gal Jums, frau Finkelštein, atrodo, kad taip nepadoru – vidury miesto, jau kiek aptvarkytose kapinėse, nudaužtai be viršūnės stovėti. Taip tik atrodo. Iš Jūsų kažkas dar liko, frau Finkelštein. Be to, nereikėjo po rusų perkalti užrašo kaip tiems – „tarybinių žmonių aukoms“, – Jūs bent jau kaip numirėte, būdama frau, taip ir stovite ligi šiolei – kaip tikra išdidi frau Finkelštein. O anuos teko perkalti iš naujo. Kaip nauji vėjai leido.

Tiesa, sovietinis betonas dar daug kur laiko – nauji vėjai kažkaip greit nusilpo. Kas darė Jūsų paminklą, frau Finkelštein? Matau, kad geri meistrai, – viršūnę su kūju dar kažkaip įgalėjo nuversti, o štai postamentas liko. Ir raidės gerai išsilaikė. Čia Jums ne sovietinis tiap liap i gotovo. Galite didžiuotis, frau Finkelštein. Jūs juk nepykstate, kad aš čia pastovėsiu, Jus dar truputį pakalbinsiu ir eisiu savais keliais, o Jūs taip ir liksite čia – nudaužta, bet nenugalėta frau Finkelštein. Jawohl? Jūs jau inventorizuota, suskaičiuota, į katalogą įrašyta ir iš įvairių pusių nufotografuota. Šiukšles aplink Jus aprinkom, frau Finkelštein, – švirkštus, bambalius, šukes, skudurus – švaru dabar, švyti, ordnungas akivaizdus. Aš tik norėjau pasakyti, frau Finkelštein, kad man vis dėlto nepatogu prieš Jus. Aš dėl to čia su Jumis ir kalbuosi – man norėtųsi, kad kažkaip kitaip ir čia, pas Jus, ir Kauno VII forte. Ten tik pavardžių nėra. Nėra kaip susipažinti, prisistatyti. Kažkaip nuasmeninta. O su Jumis kažkaip net šilčiau, frau Finkelštein. Ką sakote? Ak, žinoma, – Jūs turite giminių. Izraelyje ir Kauno IX forte. Ką darysi, kad mūsų giminės, frau Finkelštein, arba čia, arba ten. Čia, Lietuvoje, jų, sakyčiau, net daugiau nei Izraelyje. Taip, aš būtinai perduosiu nuo Jūsų, frau Finkelštein, kai tik ten būsiu. Ne Jūs viena prašote.

Atleiskite, frau Finkelštein, man laikas. Aš dėkingas Jums. Už ką? Keista, tiesiog dabar žinau, kad tūkstantis devyni šimtai dvidešimt aštuntų metų spalio septyniolikta buvo trečiadienis. Tą spalio trečiadienį Kauno žydų kapinės dar buvo gyvos. Sudie, frau Finkelštein, auf Wiedersehen.

Oi, palaukite. Gal galėčiau Jus nufotografuoti? Atminimui, kaip sakoma? Na, ką Jūs, nepaisant amžiaus, nepaisant mūsų… Jūs puikiai atrodote, frau Finkelštein. Sudie.

Sergejus Kanovičius – Užrašas ant antkapio: Frau Finkelstein gest. 1928 X 17.