manoteisės.lt Izabelė Švaraitė
Ruth Reches, Jono Kliučiaus nuotr.
Be psichologinės perspektyvos Holokausto suvokimas nėra visavertis – tokiu požiūriu vadovaujasi Mykolo Romerio universiteto doktorantė Ruth Reches, analizuojanti žydų genocidą išgyvenusiųjų patirtis. Dauguma tokio pobūdžio tyrimų akcentuoja neigiamas šios istorinės traumos pasekmes, tačiau ji ieško teigiamų veiksnių, leidusių žmonėms gyventi toliau.
Holokaustas – ne individuali trauma
Lietuvoje psichologai nagrinėja istorinių traumų, tokių kaip tremtis, sovietinės represijos ir karai, pasekmes, tačiau R. Reches yra viena pirmųjų, prisilietusi prie Holokausto išgyvenimų. Mokslininkė kalbino tiek Izraelyje, tiek Lietuvoje gyvenančius žydus, kuriems pavyko išlikti. Ilgalaikių traumų analizė leidžia įvertinti pamatines katastrofos pasekmes, be to, R. Reches atlikti interviu kai kuriems tyrimo dalyviams veikė kaip terapija – apie savo vaikystę karo metu jie apskritai pasakojo pirmą kartą.
Į savo gyvenimo pasakojimą įjungti trauminę patirtį nėra lengva – tam reikia ne tik asmeninių, bet ir visuomenės pastangų. Pastaroji turi sutarti dėl istorinės tiesos atstatymo. Jei socialinė aplinka neigia trauminį įvykį, apie jį nekalba arba naudoja kitus gynybinius mechanizmus, aukos taip pat neatsivers ir užgniauš prisiminimus.
R. Reches pabrėžia, kad Holokaustą išgyvenusiųjų trauminės patirties integravimas priklausė nuo gyvenamosios vietos, kurią jie pasirinko po karo. Didelė dalis žydų po karo negrįžo į Lietuvą, o emigravo į Izraelį, kuriame jie turėjo susikurti naują tapatumą.
1949 m. Izraelyje gyveno apie 350 tūkst. nuo genocido nukentėjusių žydų – jie sudarė trečdalį šalies piliečių. Besikuriant naujai valstybei, šie žmonės buvo priimti ne itin palankiai. Tuo metu vyravo nuomonė, jog Europoje žydai nesipriešino savo tautos naikinimui. Formavosi naujas „žydo – kovotojo, naujos valstybės statytojo“ identitetas, tad „neherojiški“ elementai nebuvo pageidaujami – išgyvenusiųjų patirtys neatitiko bendros Izraelio vizijos.