Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje pradedame publikuoti Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnius.
I dalis
Lietuvių istoriografijoje ir viešajame socialiniame-kultūriniame diskurse didžiausia Lietuvos tragedija XX amžiuje dažniausiai įvardijama 1940-ųjų sovietinė okupacija labai greitai tapusi aneksija ir valstybingumo praradimas. Iš principo neginčijant šios modernaus lietuviško valstybingumo katastrofos istorinės reikšmės, vis dėlto, mano supratimu žvelgiant į platesnę ir gilesnę istorinę perspektyvą, istoriškai tai ne visai teisinga ir moralu. Didžiausia XX amžiuje tragedija Lietuvą vis dėlto ištiko ne 1940-ųjų birželį, kada tauta neteko laisvės bei valstybingumo. bet metais vėliau, kada jau nacių okupuotoje Lietuvoje prasidėjo Holokaustas. Taigi didžiausia XX a. Lietuvos tragedija yra kone pusę tūkstančio metų čia gyvenusios ir kūrusios lietuvišką pilietinę tapatybę žydų bendruomenės sunaikinimas. Nes nacionalinio valstybingumo praradimas, kaip rodo daugelio tautų istorinė patirtis, nėra negrįžtamas procesas. Kritinėmis istorinėmis aplinkybėmis tautai praradus nacionalinį valstybingumą, geopolitinei situacijai palankiai pasikeitus – jį atkurti įmanoma. Ir 1990-ųjų Kovo 11-ąją Lietuva tai padarė. Tuo tarpu buvusi visom prasmėm turtinga Lietuvos žydų – litvakų bendruomenė, deja, jau niekuomet nebebus atkurta. O tai gali reikšti ir reiškia tik viena, kad mūsų Lietuva, kuri daugeliui lietuvių reiškia dar dr. Jono Basanavičiaus įvardytus „Tautos namus”, taip ir liks mažesnė tuštesnė, tamsesnė, silpnesnė ir labiau pažeidžiama. Civilizaciškai. Emociškai. Kultūriškai. Demografiškai. Geopolitiškai.