Vilniaus geto kalinė ir žydų partizanė F.Brancovskaja yra viena iš nedaugelio, išgyvenusių Vilniaus getą. Per Holokaustą išsigelbėjusi, praradusi visus 50 plačios giminės narių, ji liko viena. Gegužės 22d. švenčianti 95-ąjį gimtadienį, aktyvi Holokausto atminties įamžinimo puoselėtoja, F. Brancovskaja dirba Jidiš instituto bibliotekoje, kur saugo ,, Lietuvos Jeruzale“ vadinamo Vilniaus, litvakų parašytas knygas, lentynose sukauptą turtą apie Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą… jos gimtoji kalba – jidiš, kuria ji veda ekskursijas po Vilnių ir Paneriuose. Jaunatviškai nusiteikusi, energinga su šypsena, visada skubanti ir maloniai bendraujanti su visais – tokia yra Fania Brancovskaja, kurios jaunystės eleksyro recepto niekas nežino.
Mieloji Fania, tebūna visos jūsų dienos gražios, tegul nedingsta šypsena nuo veido. Linkime Jums puikios sveikatos. Būkit laiminga ir gyvenkit ilgai ! Linkime sulaukti 120 metų!
Mazel tov!
Vilniaus geto kalinė ir žydų partizanė F.Brancovskaja yra viena iš nedaugelio, išgyvenusių Vilniaus getą. Šiandien, gegužės 22d. ji švenčia 95-ąjį gimtadienį. Aktyvi Holokausto atminties įamžinimo puoselėtoja, F. Brancovskaja dirba Jidiš instituto bibliotekoje, kur saugo ,, Lietuvos Jeruzale“ vadinamo Vilniaus, litvakų parašytas knygas, lentynose sukauptą turtą apie Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą..
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Fania Brancovskają apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Izraelio prezidentas Reuven Rivlin yra rašęs, kad „Fanios gyvenimas mums visiems yra nepalaužiamos vilties ir aistros stebuklas, istorija, kurią mes išdidžiai pasakojame vienas kitam ir mūsų vaikams, kad juos įkvėptume ir paskatintume prisiminti“.
Sunku žodžiais išreikšti mūsų pagarbą ir dėkingumą. Mūsų pareiga – prisiminti ne tik Holokausto tragedijos aukas, bet ir tuos bebaimius žmones, didvyrius, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus, savo kaimynus, draugus, o dažniausiai visai nepažįstamus asmenis.” Tokiais žodžiais į susirinkusiuosius kreipėsi Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, dėkodamas ir už tai, kad žydų gelbėtojai, jų vaikai ir vaikaičiai noriai bendrauja su žydų bendruomene, dalyvauja renginiuose, puoselėja šiltus, draugiškus ryšius.
Gegužės 19, 2017 atidaryta renovuota Pakruojo medinė sinagoga, svarbus ir vertingas žydų ir visos Lietuvos paveldas.
Sinagogos pastatas perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos veiklai, čia veiks bibliotekos Vaikų skyrius. Naujoje kultūrinėje erdvėje veiks parodos, vyks koncertai ir susitikimai.
Pakruojyje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. antrame dešimtmetyje. Didžioji dalis čia apsigyvenusių žydų buvo prekybininkai, gerokai suaktyvinę miestelio ekonominį gyvenimą. Augantis žydų gyventojų skaičius paveikė ir miestelio plėtrą, jo visuomeninį gyvenimą. 1787 – 1788 metais miestelį nuniokojo gaisrai. Iš 42 žydų namų liko tik 5. Žydų skaičius Pakruojo mieste augo iki pat pirmojo pasaulinio karo. 1939 metais Pakruojyje gyveno 120 žydų šeimų.
Filmą paruošė lžb.lt tinklapiui Skirmantas Jankauskas.
Pakruojo mokytoja Janina Mykolaitienė savo prisiminimuose apie Pakruojo žydus rašė:.
„…Žydų rabinas gyveno name Vytauto gatvėje. Prisimenu jo nedidukę liūdno veido žmoną ir dukrelę Šanelę, su kuria buvome draugės. Šanelė buvo labai rami, gera garbanota, rudaakė mergytė. Ją vaišindavau savo duona, o ji mane – žydišku „beigeliu“. Kartais jos mama pasikviesdavo į vidų, pakeldavo mane ant rankų ir prašydavo paspausti elektros mygtuką. Po tokio mano darbo visada kuo nors pavaišindavo.“
Kruojos upės pakrantėje restauruotos medinės sinagogos amžius skaičiuojamas nuo 1801m. Ji yra seniausia iki šių dienų išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje. Sinagoga veikė pagal paskirtį iki antrojo Pasaulinio karo, kai Holokaustas sunaikino Pakruojo žydų bendruomenę. Pokario metais sinagoga tapo laisvalaikio klubu, vėliau pritaikyta kino salei. Pastatas kurį laiką naudotas kaip sporto salė. Sinagoga kelis kartus degė, gaisrai padarė daug žalos pastatui. Pakruojo rajono savivaldybė kartu su Kultūros paveldo departamentu dėjo nemažas pastangas, kad sinagoga būtų apsaugota ir sustabdyta grėsmė pastato nykimui.
2011m. metų sausio 21 d. Pakruojo rajono savivaldybės administracija 99 metams pasirašė panaudos sutartį su Lietuvos žydų bendruomene dėl sinagogos valdymo ir pritaikymo kultūrinei veiklai.
2014m. birželio 26 d. pasirašyta projekto „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ finansavimo ir administravimo trišalė sutartis. Projektas buvo vykdomas nuo 2014 m. liepos iki 2016 m. balandžio mėn. Projektą „Pakruojo žydų sinagogos pastato tvarkyba ir pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“ įgyvendino Pakruojo rajono savivaldybės administracija. Projektą finansavo Islandija, Lichenšteinas ir Norvegija pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą. Projekto įgyvendinimo metu buvo restauruotas žydų sinagogos pastatas, atkurta tapyba ir interjeras, parengta Pakruojo krašto žydų istorijos ekspozicija.
Projekto įgyvendinimu rūpinosi administravimo grupė: Birutė Vanagienė (projekto vadovė), Gintaras Makauskas (projekto vadovo pavaduotojas), Mindaugas Veliulis (projekto koordinatorius), Laimis Svidras (atsakingas už viešuosius pirkimus), Rita Ačienė (projekto finansininkė).
Galutinai sutvarkytas pastatas bus perduotas Pakruojo rajono savivaldybės Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos veiklai, čia veiks bibliotekos Vaikų skyrius. Naujoje kultūrinėje erdvėje veiks parodos, vyks koncertai ir susitikimai.
Iškilmingas sinagogos atidarymas užfiksuotas filme, kuris įdėtas tekste.
Atidaryme dalyvavo Norvegijos ambasadoriaus pavaduotoja Turid Kristin Lilleng, Izraelio ambasadoriaus pavaduotoja Efrat Hochstetler. Kultūros ministerijos Europos ekonominės erdvės finansavimo programos vadovė Dalia Stabrauskaitė.
EEE ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos administratoriai kviečia kartu su Opus Optimum restauratoriais pasidairyti po seniausios Lietuvoje medinės Pakruojo sinagogos interjerą! Pagal išlikusias fotografijas atkuriama unikali, primityvizmo stiliaus XIX a. skliauto tapyba, restauruojami ir atkuriami popieriniai sienų apmušalai. Darbai artėja į pabaigą, netrukus bus atidarymas! Pakruojo sinagogos atgaivinimui skiriama EEE parama ir valstybės biudžeto lėšos pagal Kultūros ministerijos įgyvendinamą programą.
GEGUŽĖS 21 D., SEKMADIENIS 13 val. LŽB Lektoriumas.
TV laida: 72-ųjų Pergalės prieš fašizmą metinės ir žydai šiame kare (Aleksas Veksleras).
Pylimo g. 4, Konferencijų salė, II a.
GEGUŽĖS 22 D., PIRMADIENIS 12 val. Žydų partizanės, Buvusių getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos pirmininkės
Fanios Brancovskajos 95-erių metų jubiliejaus šventė Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje. Pylimo g. 4, Jašos Heifetzo salė (III a.)
Pastaba: kandidato pranešimo rinkėjams tekstas neredaguotas, išskyrus klaidingą rinkimų datą
Lietuvos ir Vilniaus žydų bendruomenės nariams
Simonas Gurevičius
Ekonomistas, lektorius, ilgametis žydų bendruomenės savanoris ir buvęs Lietuvos žydų bendruomenės vykdantysis direktorius www.facebook.com/simonas.gurevichius www.facebook.com/simonas.gurevichius.public.page el.p. simonas.gurevicius@gmail.com
Kaip jau daugelis žinote, prieš kelis mėnesius nusprendžiau kandidatuoti į bendruomenės pirmininko poziciją. Šis sprendimas neatsirado iš niekur, bet buvo kelerių metų bendruomenės veiklos stebėjimo, pokalbių su bendruomenės nariais, diskusijų, dažnai pasibaigiančių raginimais, skatinimais bei prašymais kandidatuoti, rezultatas. Savo kandidatavimą į šiuos atsakingus ir garbingus postus vertinu kaip natūralią ilgametės ir kryptingos veiklos pasekmę. Juk bendruomenėje mano veikla ir gyvenimas prasidėjo nuo pat vaikystės.
Dalinamės Arielos Freedman – rašytojos, dėstytojos, žydės, šiuo metu gyvenančios Kanadoje – straipsniu.
Kai sūnui buvo dešimt, jis paprašė pagalbos ruošiant projektą mokyklai.
Man reikia apklausti šeimos narius, – pasakė jis man ir septynerių broliui. – Jei jums reikėtų skubiai palikti namus ir jūs nežinotumėte, ar galėsite grįžti, ką pasiimtumėte?
Lego! – daug nedvejojęs atsakė brolis.
Vėl mokotės apie Holokaustą? – toks buvo mano atsakymas.
Leidžiame vaikus į žydų mokyklą, kad jie išmoktų gimtosios kalbos, gilintųsi į tradicijas ir saviškių istoriją. Bet šitai man atrodo dar per anksti, per greit. Gimus pirmagimiui, mano gera draugė, ne žydė, padovanojo kūdikiui paveikslėlių knygą apie Holokaustą. Paveikslėlių! Ji buvo graži, juodai balta su geltonais akcentais – žvaigždele, kūdikio antklodėle. Aš ją paslėpiau. Išmesti atrodė negražu, bet nebuvo ši knygelė ir vakaro skaitymui.
Pastaba- kandidato pranešimo rinkėjams tekstas neredaguotas
Vilniaus žydų bendruomenės nariams.
Arkadijus Vinokuras,
rašytojas, žurnalistas, aktorius http://www.vinokuras.lt/cv/
arkadijus@vinokuras.lt
Sveiki.
Šiandien priėmiau nuodugniai apmąstytą, svarbų man ir mano šeimai nelengvą sprendimą – kandidatuoti į Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkus. Svarbiausia apsisprendimo priežastis yra vienintelio kandidato siekis užimti Vilniaus žydų bendruomenės (toliau VŽB) ir Lietuvos žydų (litvakų) -toliau LŽB pirmininko postus dedantis demokratu. Tikrovė yra kitokia: demokratinės rinkimų taisyklės pažeidžiamos. Vardan asmeninių ir grupinių interesų, nesiskaitant su jokiais demokratinių rinkimų principais, ciniškai skaldoma bendruomenė. Visai pamirštant, kad: bendruomenė nėra verslo įmonė, pirmininkas/ė nėra eilinis vadybininkas, o pirmininko postas nėra karjeros laiptas ar pragyvenimo šaltinis. Politine, kultūrine, socialine, galiausiai solidumo ir solidarumo prasme šis skaldymas nenaudingas nei vienam žydų bendruomenės nariui.
2017 metais Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės socialinių programų departamentas tęsia 2014 metais pradėtą projektą „LŽB parama žydų gelbėtojams II pasaulinio karo metais“, kurį finansuoja VšĮ “Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas”.
Vardinius laiškus su nuoširdžiausiais sveikatos palinkėjimais gavo 76 Gelbėtojai. Šiais metais parama kiekvienam Gelbėtojui siekia 326 Eur.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Judaikos tyrimų centras įsteigtas 2017 m. gegužės 3 d., tačiau oficialiai atidaromas gegužės 22 dieną.
Pagrindinė centro užduotis – užtikrinti žydų dokumentinio paveldo tyrimą, edukacinių-informacinių projektų organizavimą, išsamios informacijos apie jų rezultatus sklaidą. Centras yra atvira ir į edukacinį bendradarbiavimą orientuota įstaiga, aktyviai skleidžianti informaciją apie žydų dokumentinę kultūrą savo renginiuose, kultūrinėje šalies ir užsienio spaudoje, socialiniuose tinkluose, taip pat kaupianti modernių judaikos leidinių rinkinį.
Trumpai apie renginius:
Gegužės 22 d.
13 val. – Judaikos tyrimų centro atidarymas (V a., fojė)
14 val. – parodos „Strašuno bibliotekos žmonės ir knygos“ atidarymas (III a., Parodų salė)
Gegužės 23 d.
13 val. – Samuelio Kassowo (JAV) paskaita „Žydiškojo Vilniaus unikalumas“ (V a., Konferencijų salė)
14.30 val. – „YIVO Vilniaus projekto“ pristatymas (V a., Konferencijų salė)
2017m. gegužės 5 d. LGGRT kvietimu, Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos dešimtokė Viktorija Stundžytė, Ukmergės Tolerancijos ugdymo centro narė, dalyvavo respublikiniame konkurso „Laisvės ir kovų kančių keliais“ laureatų apdovanojime Vilniuje. Moksleivė su mokytojomis lankėsi Genocido aukų muziejuje, Seime ir Mokytojų namuose, kur buvo įteikti apdovanojimai. Viktorija taip pat buvo paskatinta kelione į Strasbūrą.
Mokinė konkursui pateikė istoriją apie moterį, Stasę Ruzgytę- Staputienę, kuri būdama maža mergaitė, netekusi mamos, įvaikinta, išgyveno sovietinę ir nacistinę okupacijas. Visas darbas sugulė į 100 puslapių pasakojimą, kuriuos mokinei teko iššifruoti ir užrašyti.
Kaip prisipažįsta pati Viktorija, jai šis darbas yra neįkainojama patirtis, kurią galima panaudoti gyvenime labai dažnai ir taip pat priminti, kas dėjosi pasaulyje, savo vaikams ir vaikaičiams. „Klausydama įrašų kartais norėjau patekti į tas vietas, apie kurias pasakojo ši moteris, bet kartais tiesiog norėdavau pabūti herojumi ir ištraukti visus tuos žmones iš ten, kad jiems nebereikėtų daugiau kentėti ir matyti to, ką matė visi įrašuose pasakojami žmonės“, – sako Viktorija Studžytė.
Tango garsai, maloni ir šilta jubiliato šypsena, linksma šventiška publikos nuotaika pilnutėlėje Jašos Heifetzo salėje,- taip prasidėjo Leonido Melniko, pianisto, vargonininko, muzikologo, habil. dr., LMTA katedros vedėjo, Senato pirmininko, profesoriaus 60-mečiui skirtas vakaras Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, kurios Tarybos nariu jis yra.
Kartu tai buvo susitikimas iš renginių ciklo „Likimai“, kurio organizatorė, sumanytoja ir vedėja yra Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko pavaduotoja Maša Grodnikienė, ji prisiminė šviesaus atminimo L.Melniko tėvą, vaistininką Isają Melniką, kuriam tą pačią dieną būtų sukakę 110 metų. Žinomas vaistininkas, Vilniaus centrinėje (dabar Gedimino prospekte) ir Žvėryno vaistinėje dirbęs, tais laikais pats gaminęs vaistus, visų gerbiamas, Holokaustą Štuthofe ir Dachau išgyvenęs tėvas, ramus ir šiltas žmogus, labai mėgo lankytis visuose koncertuose. Sūnaus, Leonido Melniko gyvenime muzika prasidėjo, kai jį mama atvedė į „Ąžuoliuką“. Pirmoji mokytoja – garsioji pianistė pedagogė Nadežda Duksdulskaitė. „Visa vaikystė buvo nušviesta tėvų, pačių geriausių, išmintingiausių, – šeima išlieka labai svarbi“, – pasakojo apie save L.Melnikas, prieš pakviesdamas visus klausytis tango melodijų. Kartu su juo muzikavo smuikininkas Borisas Traubas, violončelininkas Valentinas Kaplūnas, akordeonu grojo Genadijus Savkovas.
Jubiliejiniame vakare dalyvavusi prof. Silvija Sondeckienė, garsi violončelininkė, pedagogė, vieno žymiausių šalies dirigentų profesoriaus Sauliaus Sondeckio žmona kalbėjo, kad L.Melnikas, dėstydamas LMTA, padovanojo studentams ir dėstytojams savo gyvenimo dalį, rašydamas apie kitus vertingas knygas. Jis daug metų rašė apie garsųjį maestro, šviesaus atminimo profesorių Saulių Sondeckį, ilgus vakarus sėdėdami, jie įdomiai šnekėdavosi. Knygos rašymas užtruko kelerius metus, nes po kiekvieno pokalbio telstą tekdavo papildyti nauju faktu, o tai reiškė naują atsiveriantį horizontą. Naujas faktas autoriui yra iššūkis, bet publika tą vakarą išgirdo L.Melniko svajonę – baigti po metų labai laukiamą knygą, kurioje žodis bus paremtas faktais, nes viskas, ką S. Sondeckis darė, buvo daroma rimtai, todėl archyvų, dokumentų sukaupta labai daug, o siekiant perteikti visumą, prireikė laiko…
„Bendravimas – ne dovana kitiems, tai dovana sau, nes bendraudamas su iškiliais žmonėmis pats pasisemi daug“, – kalbėjo L. Melnikas, prisimindamas laiką, praleistą su maestro S. Sondeckiu. „Rašau lengva kalba, aiškiai, nesistengiu rašyti storų knygų, kad žmonės jas norėtų skaityti“, – pakartojo profesorius L.Melnikas savo žmonos patarimą, kad knygos rašomos žmonėms skaityti.
Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos TUC nariai ir TUC koordinatore Vida Pulkauninkienė, tęsdami pažintį su žydų gelbėtojais, gegužės 15d. lankėsi Sugiharos namuose muziejuje Kaune. Muziejuje nariai galėjo ne tik apžiūrėti memorialinę ekspoziciją, bet ir pamatyti 1939-1940 metų Kauno kino kroniką, virtualias Ch.Sugiharos veiklos Lietuvoje parodas, susipažinti su audiovizualine ekspozicija apie karo pabėgėlių kasdienybę Lietuvoje ir kelyje į išsigelbėjimą, pirmuosius žingsnius emigracijoje – Kobėje (Japonija), JAV, Naujojoje Zelandijoje ir kitur.
Č. Sugiharos vardas greta tuometinio Nyderlandų garbės konsulo Kaune Jano Zwartendijko ir kitų negausių pasaulio valstybių diplomatų, kurie ryžosi padėti mirties akivaizdoje atsidūrusiems Europos žydams, vardų primena dabarties kartoms grėsmes, slypinčias žmonijos prigimtyje, rodo tolerancijos, gerumo ir teisingumo pavyzdį. Ekskursijos gidas buvo muziejaus vadovas Simonas Dovidavičius.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė su skausmu praneša, kad 2017 gegužės 14-ąją Vokietijoje, Dörverdene užgeso šviesios atminties Margaretos Holzman gyvybė. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Frumai Vitkinaitei-Kučinskienei, artimiems draugams ir visiems, pažinojusiems Margaretą.
Margareta Holzman gimė 1924 12 27 Tiuringijoje, Jenoje dailininkų Helenos ir Makso Holzmanų šeimoje. 1923 metais Margaretos tėvas Maksas Holzmanas su žmona Helena persikėlė gyventi į Lietuvą ir įsteigė “Pribačio“ knygyną bei leidyklą Kaune, tiesusius kultūros tiltus tarp Lietuvos ir Vakarų Europos.
„Pribačio“ knygynas tapo didžiuliu traukos centru ne tik Kauno inteligentijai, bet ir pabėgėliams iš nacistinės Vokietijos. Šiame knygyne buvo galima įsigyti Arnoldo Cveigo, Tomo Mano, Liono Foichtvangerio ir kitų žinomų Vokietijos rašytojų knygų, kurios Vokietijoje, į valdžią atėjus Hitleriui buvo uždraustos ir deginamos.
1936 metais Holzmanai atsisakė Vokietijos pilietybės, tapo nepriklausomos Lietuvos piliečiais. Deja, Lietuvos pilietybė neišgelbėjo Makso Holzmano ir vyresniosios Holzmanų dukters Marijos nuo žūties pirmaisiais karo mėnesiais Kaune. Įveikusios savo neviltį ir skausmą, Margareta ir jos motina Helena įsitraukė į Kauno geto žydų gelbėjimą. Jų bute Kaune nuolat gyvendavo po keletą Kauno geto pabėgėlių, kol jiems buvo surandamos saugesnės vietos. Karui pasibaigus, Helena Holzman įsidukrino išgelbėtą mergaitę Frumą Vitkinaitę, kurios tėvai ir brolis žuvo likviduojant Kauno getą. Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė per visą savo gyvenimą, iki paskutiniųjų Helenos Holzman, o dabar jau ir Margaretos Holzman gyvenimo dienų, jautė jų abiejų nuoširdžią meilę, šilumą ir globą. Tik Helenos ir Margaretos Holzman dėka, Holokausto siaubą išgyvenusi maža mergaitė, sugebėjo pradėti pilnavertį gyvenimą iš naujo.
Karui pasibaigus, Margareta Holzman baigė Agronomijos fakultetą Lietuvos Žemės ūkio akademijoje, vėliau aspirantūrą Maskvoje Augalų fiziologijos institute, o sugrįžusi į Lietuvą, dirbo moksline bendradarbe Lietuvos MA Biologijos institute ir Kauno botanikos sode.
Po ilgų laukimo ir pastangų metų, 1965-aisiais Helenai ir Margaretai Holzman buvo leista emigruoti į jų gimtąją šalį, Vokietiją. Helena ir Margareta apsigyveno Giesene, kur Margareta ir toliau tęsė savo darbus pagal specialybę, o jos motina Helena sugrįžo prie savo jaunystės aistros – tapybos darbų. Deja, praėjus vos trims metams po ilgai laukto sugrįžimo į gimtąją šalį, Helena Holzman žuvo per autoavariją.
Didžiulis Margaretos Holzman nuopelnas – išsaugotas jos motinos Helenos dienoraštis, rašytojo Reinhardo Kaizerio dėka dienos šviesą išvydo pirmiausia Vokietijoje (knyga „Das Kind soll Leben“, 2000), vėliau ši knyga buvo išversta į daugelį kalbų.
2003 m. knyga „Šitas vaikas turi gyventi“ išleista lietuvių kalba, ji tapo atspirties tašku, kuriant dokumentinį filmą „Vilties etiudas“ (režisierė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja). Margareta Holzman savo namuose Giesene labai šiltai ir draugiškai priėmė dokumentinio filmo kūrėjų komandą. Atmintyje išliko nuostabios bendravimo akimirkos su Margareta, jos išraiškingas pasakojimas apie karo laikų įvykius Kaune, labai skaudžiai palietusius ir Holzmanų šeimą (dok. filmas „Vilties etiudas“,www.issigelbejesvaikas.lt)
Vilniaus geto kalinė ir žydų partizanė F.Brancovskaja yra viena iš nedaugelio, išgyvenusių Vilniaus getą. Per Holokaustą išsigelbėjusi, praradusi visus 50 plačios giminės narių, ji liko viena. Gegužės 22d. švenčianti 95-ąjį gimtadienį, aktyvi Holokausto atminties įamžinimo puoselėtoja, F. Brancovskaja dirba Jidiš instituto bibliotekoje, kur saugo ,, Lietuvos Jeruzale“ vadinamo Vilniaus, litvakų parašytas knygas, lentynose sukauptą turtą apie Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą… jos gimtoji kalba – jidiš, kuria ji veda ekskursijas po Vilnių ir Paneriuose. Jaunatviškai nusiteikusi, energinga su šypsena, visada skubanti ir maloniai bendraujanti su visais – tokia yra Fania Brancovskaja, kurios jaunystės eleksyro recepto niekas nežino. 
