lzb.lt

 Profesorius Adolfas Bolotinas – gerbiamas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys, buvęs Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas. Jis – fizikos matematikos mokslų daktaras, profesorius, Respublikinės premijos laureatas ir Nusipelnęs Lietuvos dėstytojas, Izraelio ir Niujorko Mokslų akademijų narys. Adolfui Bolotinui 92 metai. Didesnė gyvenimo dalis susijusi su Vilniaus universitetu. Aspirantūra, kandidato,  vėliau ir teorinės ir kvantinės fizikos daktaro  disertacijos apsigynimas. Daugiau nei 250 mokslinių straipsnių ir 20 mokslo daktarų,  kuriuos “išaugino” profesorius Bolotinas. Du vaikai, kuriuos užaugino kartu su žmona. Draugų, kolegų Lietuvos mokslo bendruomenės pagarba.

Kalbamės su  Adolfu Bolotinu apie žydų bendruomenę ir jo gyvenimą. Profesorius gavo gerą žinią.

– Netrukus Amerikoj turi pasirodyti mano knyga, išversta į anglų kalbą. Esu parašęs studentams vadovėlį, kaip reikia spręsti kvantinės mechanikos uždavinius, ne tik apie teoriją, bet ir ką daryti praktiškai, su pavyzdžiais. Paraginau vieną buvusį savo studentą, kuris dabar gyvena JAV, kad išverstų. Vertimas buvo išsiųstas į  nepažįstamą leidyklą, ji iškart atsakė: „Prašom, mes išleisim per metus, jei norit dar papildykit“. Netrukus turi pasirodyti knyga Solution of Certain Problems in Quantum Mechanics by Adolf Bolotin.

Leidykla man sumokėjo pinigus, ne aš mokėjau, kad išleistų. Jie sudarė sutartį, sumokėjo honorarą puikiomis sąlygomis.

Su žmona pragyvenom 71-erius metus iki jos mirties.  Esu našlys, dukra kartu gyvena.  Man nieko netrūksta, esu gerai aprūpintas, pensiją gaunu nemažą, niekuo nesiskundžiu. Dabar pajutau, kad jau sunku automobilį taisyti, nors turiu geras rankas, mėgstu padirbėti, nes universitetą baigiau kaip fizikas eksperimentatorius, po to perėjau į teorinę fiziką.

Profesoriau, Jus matome Lietuvos žydų bendruomenėje, išėjęs į pensiją čia dažniau lankotės. Prisimenate, kaip Jūs atėjote į bendruomenę, kokia buvo pradžia ?

– Prasidėjus Sąjūdžiui, su Nepriklausomybe atėjau į bendruomenę. Mane išrinko į Vilniaus  žydų bendruomenės valdybą, tuo metu bendruomenei vadovavo kompozitorius profesorius  Borisas Borisovas. Jis neilgai vadovavo, išvyko į Ameriką, paliko mane tęsti darbą. Po rinkimų buvau išrinktas Vilniaus bendruomenės pirmininku, dirbau juo dvi kadencijas. Mes buvom visuomeninė organizacija, kurios tikslas padėti skurdžiai gyvenantiems bendruomenės nariams. Buvo nelengvas metas, ateidavo nemažai neturtingų žydų. Tuomet bendruomenėje būrėsi subrendę žmonės, jaunimas dar aktyviai nedalyvavo.

Dabar kaip pensininkas esu žydų bendruomenės Socialinio departamento programos dalyvis, lankausi bendruomenėje, susitinkam bendraamžiai kaip seni pažįstami, bendraujam, geriam arbatą su skanėstais, aptariam naujienas.

Kokie darbai Jūsų pirmininkavimo laikais rūpėjo labiausiai?

– Žydų turto grąžinimo klausimas. Kadangi esu tiksliųjų mokslų atstovas, nuėjau į archyvą ir paėmiau dokumentus, kuriuose buvo parašyta, apie nacionalizuotą, atimtą Vilniaus bendruomenės turtą 1940m. Skaičiau sovietų valdžios aktą ir įstatymą likviduoti bendruomenę. Labai kruopščiai surašytas visas atimtas iš Vilniaus bendruomenės turtas. Padariau dokumento kopiją. Visi atimti namai buvo aprašyti, kiek aukštų, kambarių, žemės plotas, pagal sąrašą su komisijos parašais, bet pinigais turtas neįvertintas. Pinigai suskaičiuoti pagal bendruomenės kasos duomenis, suma užfiksuota. Prisimenu sumą banke tarpukario litais – 900 000 litų, beveik milijonas. Mano nuomone, atimtas turtas turėjo būti grąžintas bendruomenei, bet ne visi nariai sutiko, sakė, kad reikia grąžinti visai Lietuvos bendruomenei iš jos atimtą turtą.  Kiekvienas turėjo teisę pareikšti savo nuomonę. Tuomet bandymai grąžinti turtą nepasisekė.

Pirmininko pareigas ėjau dvi kadencijas. Po to vadovauti atėjo Simonas Alperavičius, jis tapo visos Lietuvos bendruomenės vadovu. Buvo sudaryta tarptautinė komisija turto grąžinimui. Lietuvos valstybė grąžino žydų bendruomeninį ir religinį turtą, įvertinusi jo piniginę vertę.

Formaliai aš buvau pirmininkas, bet visas lėšas valdė Alperavičius. Jo pavaduotojas buvo Parasonis. Neįpratau prie tokios tvarkos, kuri egzistavo žydų bendruomenėje. Tuomet buvau stambios laboratorijos mokslinis vadovas, ten tokių problemų nebūdavo. Kadangi bendruomenėje mane valdyti buvo sunkoka, nutarta per rinkimus nebeišrinkti, bet ir Parasonio neišrinko, tada jis parašė pareiškimą, kad nesutinka su valdyba ir demonstratyviai išėjo. Kalbu atvirai, buvau sudėtingas kitiems, kadangi buvau nepriklausomas, man nereikėjo nei pinigų, nei atlyginimo, nieko.

 Ar dabartinė padėtis Jums neprimena to paties, kai bandoma skaldyti bendruomenę?

– Nežinau. Šiuo metu nelabai man prie širdies susidariusi padėtis… Negražu, kad kovojama Vilniaus bendruomenėje dėl valdžios, šį pavasarį buvo organizuoti kažkokie rinkimai, kuriuose nedalyvavau. Dabartinė LŽB pirmininkė Faina Kukliansky tinka būti savo poste, ji labai garbingai atstovauja visą bendruomenę, gali visur pasirodyti, kalbėti, reikšti bendruomenės nuomonę. Man asmeniškai tinka tokia pirmininkė.

Dėl ko konfliktas kilo? Jūsų nuomone?

– Čia žmogaus prigimtis. Buvo toks žymus Amerikos rašytojas fantastas, profesorius biochemikas  Aizik Azimov (1919 – 1992)., skaičiau jo knygą „Artimieji Rytai – 10 tūkstančių metų“ Tiek metų, kaip rašo autorius, Artimuosiuose Rytuose kovojama dėl nuosavybės, žemės, brangenybių – tik turto. Skaičiau šią knygą rusų kalba.

Jūs turit didelę gyvenimo patirtį, žmones gerai pažįstate, kokią išeitį matot, kad vėl būtų tvarka?

– Man atrodo, reikia susitarti, nedaryti gėdos visai bendruomenei. Susitarti, kas valdys bendruomenės turtą ir viskas.

Aš gimiau Ukrainoje. Kai mano šeima pajuto Antrojo pasaulinio karo metais artėjant vokiečius prie Charkovo, su tėvais išvažiavom į Kirgiziją. Ten mokiausi. Prisimenu  vasarą mus išsiuntė šienauti į kolūkį. Ten kiekvienas kaimas turėjo pagyvenusių žmonių, aksakalų tarybą. Jų patirtis buvo svarbi net visą kolūkio turtą valdžiusiam kolūkio pirmininkui. Jis visada klausydavo, ką sako aksakalai, jų susirinkdavo 10-12, pasitardavo, nuspręsdavo, o pirmininkas būtinai turėjo išklausyti ir vykdydavo jų sprendimą. Manau, kad ir bendruomenėje atėjo laikas pasitarti su patyrusiais.

 Iš mokyklos mane paėmė 1943m. į kariuomenę, į karininkų mokyklą, kurią baigiau, po to išsiuntė į frontą, vadavom mūšiuose Ukrainą, Rumuniją, Moldaviją. Buvau pėstininkas, mane sunkiai sužeidė.

Kaip atsidūrėte Vilniuje?

– Tėvas buvo ekonomistas, gavo paskyrimą, iš Kirgizijos persikėlėm į Lietuvą 1945m. Kadangi po sužeidimo tapau karo invalidu, į armiją nebegrįžau, įstojau mokytis į Vilniaus universitetą.

1945m. tapau studentu Vilniaus universitete, po studijų dirbau laborantu, asistentu, dėstytoju, apsigyniau tais laikais vadintą kandidatinę disertaciją po to teorinės fizikos daktarinę, tapau docentu. Nuo1967 metų aš  – VU Fizikos fakulteto, teorinės fizikos katedros profesorius.

Dabar lankydamasis žydų bendruomenėje, siūlot pasitarti su patyrusiais. Kas jie? Vyriausi amžiumi, ar kurie yra gerbiami?

– Pagrindinį vaidmenį galėtų vaidinti vyresnio amžiaus žydai. Jei jie pritaria, jaunimas turi daryti kaip nuspręsta.  Manau, kad Faina Kukliansky yra vyresnė, ji patyrusi, išmano bendruomenės reikalus ir turi sprendimo teisę. Turėtų susirinkti vyresnių, gyvenime patyrusių  narių, nedaugiau kaip 5-ių narių taryba, susitarti dėl principinių klausimų, po to sprendimą perduoti funkcionuojančiai tarybai. Reikėtų atskirti dvasinį gyvenimą nuo finansinės ūkinės veiklos.

Ar dabar tinkamas laikas atskirti Vilniaus bendruomenę nuo kitų miestų bendruomenių, klausiu Jūsų kaip patyrusio?

– Mano supratimu – ne. Vilnius yra istorija su šimtmečiais buvusia bendruomene. Turi būti viena LŽB, vadovaujanti ūkinei finansinei veiklai. Tokia yra išeitis iš susidariusios padėties. Ūkinė veikla turi priklausyti nuo sprendimų.

Jūs dirbote visose bendruomenės grandyse, o dabar lankotės Socialinio departamento Dienos centre, susitinkate su bendraamžiais, aptariate naujienas, dalinatės nuomonėmis. Kaip čia jaučiatės?

– Mane gerai veikia šitas centras. Tokios panašios bendruomenės Lietuvoje nėra. Žinau, kas vyksta Rusų bendruomenėje, ten tiesą pasakius – siaubas, karai, daug organizacijų.  Neduok Dieve, jei pas mus taip pasidarytų.  Ten viduje nėra vienybės, vienas kitą skandina. Ne, taip neturi būti tautinėje bendruomenėje.

Aš dažnai prisimenu Vilniaus universitetą, kuriame dirbau. Turiu daug buvusių studentų ateinančių manęs aplankyti. Visą gyvenimą dirbau gerame kolektyve, kokio dabar nesurasi. Dažnai pagalvoju, o ką dabar sakytų ir kaip vertintų padėtį buvę garsūs Lietuvos akademikai, senosios kartos inteligentai, lietuviška profesūra – jie man buvo pavyzdys. Man keista, kai bendruomenės nariai nesutaria, ima nešioti gandus, visa tai man nemalonu. Ką tai reiškia? Juk nesąmonė skaldyti susiformavusią bendruomenę dėl finansų. Prisimenu, būdamas Vilniaus bendruomenės pirmininku, buvau toli nuo finansinių reikalų, juos tvarkė Lietuvos bendruomenės vadovas S.Alperavičius. Štai kodėl sakau, kad reikia aksakalų tarybos. Turėtų būti daugiau atvirumo ir viešumo, kad nebūtų vietos gandams. Šiuo metu bendruomenė turi daugiau galimybių ir finansiškai tvirčiau jaučiasi. Bendruomenės pastate gražu jauku, padarytas remontas, rūpinamasi senjorais, vyksta daug įdomių renginių.

Su prof. Adolfu Bolotinu kalbėjo Ilona Rūkienė