XX a. šešiasdešimtųjų metų Šiauliai buvo keistas miestas. Sovietmetis, dar veikė nelegalios „sinagogos“- butai. Beveik visi miesto žydai vyrai eidavo melstis. Neaišku, ko ten buvo daugiau – religingumo ar etninės bendrystės poreikio. Kalbėtis jidish kalba?  Prisiminti baisius Holokausto išgyvenimus?

O gal instinktyvus psichoterapinis siekis išgydyti savo sielų žaizdas.  Visi norėjo džiaugtis gyvenimu, kurį  stebuklinga likimo loterija  padovanojo jiems.

Miesto žydai laikėsi vienas kito, buvo pasiruošę suteikti paramą visiems, kam to reikėjo. Tai buvo tikrai ne formali  bendruomenė. Jos lyderiu tapo… šeima, turinti didesnį butą. Pas juos ir rengdavom visas tradicines ir Šabato šeštadieninių bendravimo vakarus. Tai vykdavo (iki šios vasaros buvusio Šiaulių žydų bendruomenės pirmininko) Josifo Buršteino namuose, kuriuose žydai rinkdavosi iki pat Nepriklausomybės atstatymo.

Miesto vaikams (mus vadino „žydukais“) Chanuka buvo ypač laukiama šventė. Mūsų laukė „chanuka gelt“, „pončikės“, “latkės“. Tėvai iš medžio droždavo „dreidlech“. Kai kam pasisekė išsaugoti šeimos relikvijas – (tikrai stebuklas!)  uždegdavom žvakutes ant prieškarinės chanukijos.

Šiandien suprantu – mūsų tėvai darė viską, kad nežinotumėme jų patirčių istorijos. Visi „susimetę“ ruošdavo mums šventę – Chanukos stebuklus.

Ir šiandien dauguma žydų, kilusių iš Šiaulių moka ir kalba jidish kalba. Mes  „fun Šavl“, likimo išmėtyti po pasaulį palaikome ryšį.

Šių metų Chanukos išvakarėse irgi įvyko stebuklas! Esame jos liudytojai. Pasaulis prisiminė, kad karaliaus Dovydo miestas, kurio amžius siekia daugiau 3000 metų – Jeruzalė pradedama pripažinti, kaip Izraelio valstybės sostinė!

Makabėjų pergalė antrą kartą įžiebė Chanukos stebuklų aliejaus žibintą.