Lietuvos žydų bendruomenės J.Heifetzo salėje lapkričio 30 d. atidaryta Valiaus Staknio miniatiūrų paroda  ,,Laiškai”. Į iškilmingą parodos atidarymą su koncertu susirinko tikras Lietuvos elitas. Pats teatro režisierius V.Staknys sukvietė operos ir operetės teatrų žvaigždes, su kuriomis dirbo, režisuodamas spektaklius. Režisierių sveikino ir „Ilgiausių metų“ dainavo dar jaunystės H. Perelšteino „Ąžuoliukų“ karta, dabar jie visi bendraamžiai – „Ąžuolai“. Nuoširdūs sveikinimai talentingam režisieriui ir dailininkui, menininkui iš prigimties skambėjo tarp operos arijų ir dainų,. Pilna salė griaudėjo nuo bičiulių aplodismentų.

„Beigelių krautuvėlės“ numeryje buvo spausdintas pokalbis su V. Stakniu apie likimą, gyvenimo spalvas… ir Hermaną Perelšteiną.

Valius Staknys gimė 1950-ųjų gruodžio 2 d. Rusijoje, Ust-Vymo rajone, Žešarto k. Po Stalino mirties grįžo į Lietuvą. Mokėsi Salomėjos Nėries, vėliau – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokykloje. Dainavo „Ąžuoliuko“ chore. Vilniaus konservatorijoje įgijo choro vadovo, chorvedybos disciplinų dėstytojo kvalifikaciją, o Sankt Peterburge – muzikinio teatro režisieriaus-organizatoriaus kvalifikaciją. 1974-1980 m. buvo Leningrado mažojo operos teatro režisieriaus asistentu (dab. Sankt Peterburgo Michailovskio teatras), 1980-1992 m. – Kauno muzikinio teatro režisierius, o 1992-2014 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro režisierius.

Pasak V.Staknio, teatre jis praleido gražiausius ir optimistiškiausius savo metus: „Pastačiau 14 spektaklių, režisavau virš 150 teatralizuotų renginių, tarp jų – II –ojo Pasaulio litvakų kongreso Vilniuje meninę dalį (2004 m. rugpjūtis).

„Niekuomet negalėjau atsispirti pagundai piešti. Mieli bičiuliai, esu laimingas, kad kuriu ant paprasto popieriaus, lig man būtų penkeri, džiaugiuosi savo piešinius spalvindamas visomis vaivorykštės spalvomis.

Bėga metai, o man vis atrodo (ir tikiu), kad esu mažas berniukas ir bėgioju Jono Basanavičiaus, Pylimo ir Trakų gatvėmis…

Tai mano antroji paroda. Mintį suruošti pirmąją miniatiūrų parodą pagavau ir įgyvendinau po  Mašos Grodnikienės ištartos frazės:  ,,Valiau, jūs įdomiai paišote, tai kodėl nesurengus parodos?”

Visos šios „Laiškų“ parodos miniatiūros eksponuojamos legendinėje Jašos Heifico salėje. Jos skiriamos man brangiems draugams ir kolegoms. Visi jie – kūrybingi asmenys, savotiški žmonės-teatrai.

Miniatiūrų pavadinimai ir eilės atskleidžia kiekvieno asmens polėkio ir meilės savo profesijai esmę bei fantazijos žaismą. Aš džiaugiuosi, nes visi yra nepakartojami ir spalvoti…“

Gražios šventės akimirkas įamžino fotografas Arvydas Stankevičius.