Su­šau­dy­tų žy­dų ka­pa­vie­tė da­bar at­si­dū­rė ūki­nin­ko že­mė­je. Pa­mink­li­nis ak­muo pa­sta­ty­tas jų ar­ti­mų­jų rū­pes­čiu. Sa­vi­val­dy­bė jau dau­ge­lį me­tų neišsp­ren­džia pro­ble­mos, kad ši Ho­lo­kaus­tą me­nan­ti vie­ta bū­tų įam­žin­ta. Prie jos sun­ku net priei­ti. Pri­va­žiuo­ti neį­ma­no­ma.

Kny­gą pa­do­va­nos J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jai

Prieš ke­lias die­nas par­skri­du­si iš Iz­rae­lio K. Lo­pe­tie­nė par­ve­žė į Kel­mę Ha­de­ros cent­ri­nės bib­lio­te­kos do­va­no­tą kny­gą „Kel­me est ha­rut“ (Kel­mė – nu­lauž­tas me­dis“, kai kur ver­čia­ma „Kel­mė – me­dis iš­rau­tas su šak­ni­mis”), ku­rio­je pa­sa­ko­ja­ma apie prieš ka­rą Kel­mė­je gy­ve­nu­sią žy­dų bend­ruo­me­nę.

Kny­gą iš­lei­do Tel Avi­vo uni­ver­si­te­tas. Me­džia­gą jai su­rin­ko ir spau­dai pa­ren­gė Kau­ne lei­dyk­lo­je re­dak­to­re dir­bu­si Bat –Sheva Le­vi­tan Ker­bel­nik. Kaip au­to­rius nu­ro­dy­tas ir Idah Mar­kus – Ker­bel­nik. Heb­ra­jų kal­ba iš­leis­tą dau­giau kaip 200 pus­la­pių kny­gą po­nia Kor­ne­li­ja pa­do­va­nos Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jai.

Gim­na­zis­tai daug dė­me­sio ski­ria žy­dų at­mi­ni­mui įam­ži­nti. Jie tvar­ko žy­dų žū­ties vie­tas, pa­so­di­no pu­še­lių, tu­jų. Kiek­vie­nais me­tais rug­sė­jo 23-ią­ją už­de­ga žva­ke­lių ant se­nų­jų žy­dų ka­pų ir jų žū­ties vie­to­se, žy­dų pa­pro­čiu pa­de­da ir po ak­me­nė­lį.

Gim­na­zi­jos bend­ruo­me­nės ini­cia­ty­va mies­te at­si­ra­do Iccho­ko Me­ro aikš­tė, nes šis ra­šy­to­jas bai­gė bū­tent Kel­mės gim­na­zi­ją. Vil­niaus Gao­no žy­dų mu­zie­jui gim­na­zi­ja pa­tei­kė pa­sa­ko­ji­mą apie I. Me­rą „Iš­si­gel­bė­jęs žy­dų vai­kas“.

Be to, gim­na­zi­jos in­for­ma­ci­jos cent­ras su­ren­gė eks­pe­di­ci­ją, su­rin­ko me­džia­gos apie žy­dų bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą Kel­mės kraš­te, pa­ren­gė mo­ko­mą­sias prie­mo­nes: lei­di­nį, skaid­ruo­lių rin­ki­nį ir CD.

Už­pil­dy­ta bal­ta dė­mė

Nors prieš­ka­ry­je Kel­mė­je gy­ve­no la­bai daug žy­dų, apie juos iš­li­kę la­bai ne­daug at­si­mi­ni­mų. „Žy­dų bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mas – bal­ta dė­mė mū­sų kraš­to is­to­ri­jo­je, – sa­ko Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus di­rek­to­rė Da­nu­tė Žal­pie­nė. – Žy­dai gy­ve­no pa­ly­gin­ti už­da­rą gy­ve­ni­mą. Mies­te­liuo­se iš­li­kę vos po vie­ną – du žy­dus. Ir jie ma­žai ką at­si­me­na, nes per ka­rą bu­vo ma­ži. Be­veik nė­ra ir jų re­li­gi­ją, bui­tį, pa­pro­čius sim­bo­li­zuo­jan­čių daik­tų.“

Su­ži­no­jus apie 1993 me­tais Tel Avi­ve iš­leis­tą kny­gą apie Kel­mės žy­dus, mu­zie­jus ieš­ko­jo vers­to jos va­rian­to. Pa­vy­ko gau­ti ang­liš­ką ver­ti­mą. O iš ang­lų kal­bos pa­grin­di­nes kny­gos is­to­ri­jas ver­tė J. Grai­čiū­no ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja Ži­vi­lė So­dai­tie­nė.

„Da­bar net keis­ta, kad 20 am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je be­veik vi­si Kel­mės cent­re sto­vė­ję pa­sta­tai pri­klau­sė žy­dams, o lie­tu­viai daž­niau­sia gy­ve­no mies­to pa­kraš­ty­je. Na­muo­se, gat­vė­se ir par­duo­tu­vė­se daž­nai ga­lė­jai gir­dė­ti ji­diš kal­bą“, – įspū­džiais apie kny­gos „Kel­mė – nu­lauž­tas me­dis“ ver­ti­mą da­li­ja­si D. Žal­pie­nė.

Žy­dai bu­vo ama­ti­nin­kai ir moks­lo vy­rai

Žy­dai su­da­rė vi­sų Kel­mės ama­ti­nin­kų pa­grin­dą. Jie tu­rė­jo mė­sos, ba­ka­lė­jos, dra­bu­žių ir me­džia­gų krau­tu­ves, val­dė vais­ti­nes, siu­vo ba­tus, skry­bė­les.

Vie­nas iš ži­no­miau­sių krau­tu­vi­nin­kų bu­vo Stren Brot­her, tu­rė­jęs ūki­nių pre­kių par­duo­tu­vę. Jo­je ga­lė­jai ras­ti vis­ko nuo ba­tų raiš­te­lių iki že­mės ūkio pa­dar­gų ir de­ga­lų.

Ypač po­pu­lia­ri Kel­mė­je bu­vo Shec­ti­nų ke­pyk­la. Jos kros­ni­mis penk­ta­die­niais ga­lė­jo pa­si­nau­do­ti ir ki­ti mies­to žy­dai. Fraz, Pod­las, Ka­ra­bel­nik tie­kė ko­še­ri­nę mė­są žy­dams ir ne­ko­še­ri­nę lie­tu­viams.

Mar­go­liai ga­min­da­vo le­dus, ku­riuos par­da­vi­nė­da­vo Kel­mės aikš­tė­je. Ga­mi­no ir sal­dai­nius, į ku­riuos dė­da­vo aguo­nų, mor­kų, vai­sių.

Kel­mės žy­dai stei­gė trans­por­to kom­pa­ni­jas, įkū­rė elekt­ros sto­tį. Vei­kė net žy­dų ban­kas, ku­riam 1930 me­tais va­do­va­vo ra­šy­to­jo Iccho­ko Me­ro tė­vas Ye­hu­da Mer. Tai bu­vęs la­bai iš­si­la­vi­nęs žmo­gus, sio­nis­ti­nio ju­dė­ji­mo da­ly­vis.

Vie­na iš la­biau­siai ger­bia­mų Kel­mės žy­dų šei­mų bu­vo elekt­ri­nės sa­vi­nin­kai Od­vi­nai, au­gi­nę net 18 vai­kų. 1920 – 1930 me­tais dėl pra­mo­nės nuo­smū­kio ne­ma­žai Kel­mės žy­dų šei­mų emig­ra­vo į Pie­tų Af­ri­ką ir JAV.

Žy­dai Kel­mė­je bu­vo aukš­tos kul­tū­ros ir dva­si­nio gy­ve­ni­mo pa­vyz­dys. Čia vei­kė 1886 me­tais įkur­ta vie­na iš ke­tu­rių Lie­tu­vos žy­dų aukš­tų­jų re­li­gi­nių mo­kyk­lų Je­ši­bo­to Tal­mu­do To­ra. Stu­den­tai iš­si­skir­da­vo san­tū­riu el­ge­siu. Jie ne­šio­da­vo il­gus juo­dus ap­siaus­tus, juo­das skry­bė­les, bal­tus marš­ki­nius.

Vei­kė ir pa­sau­lie­ti­nės mo­kyk­los, ku­rio­se bu­vo mo­ko­ma heb­ra­jų kal­bos, žy­dų is­to­ri­jos ir ki­tų da­ly­kų. Mer­gai­tės mo­kė­si Shu­la­mit mo­kyk­lo­je, ber­niu­kai – Jav­neh mo­kyk­lo­je. Kel­mė­je vie­no­je iš pir­mų­jų įsi­kū­rė sio­nis­ti­nė Tar­but mo­kyk­la, ku­rio­je kar­tu mo­kė­si ir ber­niu­kai, ir mer­gai­tės.

Kel­mė­je bu­vo dvi si­na­go­gos, se­no­ji ir nau­jo­ji bei ke­le­tas mal­dos sa­lių.

1941 me­tais, Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nei įsi­ver­žus į Kel­mės ra­jo­ną, vien Dir­vo­niu­kų kai­me esan­čio­je žvyr­duo­bė­je su­šau­dy­ta apie 480 žy­dų.

Žy­dai bu­vo nai­ki­na­mi ir ki­to­se ra­jo­no vie­to­se. Fak­tiš­kai bu­vo su­nai­kin­ta dau­giau kaip 90 pro­cen­tų žy­dų bend­ruo­me­nės. Iš­si­gel­bė­ti ge­rų, ri­zi­kuo­ti ne­bi­jo­ju­sių lie­tu­vių ar lai­min­go at­si­tik­ti­nu­mo dė­ka pa­vy­ko tik vie­nam ki­tam žy­dų tau­ty­bės žmo­gui.

Au­to­rės nuo­tr. ir rep­ro­duk­ci­jos iš kny­gos „Kel­me est ha­rut“

Kny­gos, pa­sa­ko­jan­čios apie Kel­mės žy­dus, vir­še­lis.

Nau­jo­ji Kel­mės si­na­go­ga, sto­vė­ju­si mies­to cent­re.

Se­no­ji Kel­mės si­na­go­ga.

Kny­gos pus­la­piai pa­sa­ko­jan­tys Ša­py­rų, Zil­ber­gų ir Ro­zin­fel­dų šei­mos is­to­ri­jas.

“Šiaulių kraštas”