“Vajiera”
Toros skyriuje mes skaitėme apie tai, kaip Abraomas gavo iš D-vo įsakymą iškeliauti: „Eik iš savo šalies, iš savo tėvynės ir iš savo tėvo namų į žemę, kurią tau parodysiu“. D-vas liepė jam palikti įprastą situaciją ir eiti į nežinomą vietą. Laikui bėgant paaiškės, kad jis iškeliavo į Izraelio žemę, kuri jam bus palikta, tačiau tuo metu Abraomas tikriausiai net nenutuokė, kur jis eina. Bet paliepimas yra paliepimas, todėl jis sąžiningai iškeliavo.
Galų gale, didžioji Abraomo kelionė bus jo kaip monoteizmo tėvo pašaukimo įgyvendinimas. Jis mes iššūkį visam stabmeldystės pasauliui ir laimės tokią pergalę šioje kovoje, apie kurią jis negalėjo net svajoti. Beje, manau, kad mes savo Biblijos herojus suprantame pernelyg kaip savaime suprantamą dalyką. Mes nepakankamai vertiname didžiulį indėlį, kurį Abraomas padarė pasaulio civilizacijos vystymuisi. Galų gale jis vienut vienutėlis pakeitė viso pasaulio mąstymo būdą, nei daugiau, nei mažiau! Tikėjimas į vieną neregimą D-vą buvo kultūrinis šokas to laikų stabmeldžiams. Šis nuopelnas padarė Abraomą ne tik žydų tautos pradininku, bet ir visų pasaulio monoteistinių religijų tėvu. Nenuostabu, kad paskutinė apklausa apie „šimtą įtakingiausių žmonių“ istorijoje iškėlė Abraomą į sąrašo viršų, toli nuo kitų tikėjimų pradininkų ir netgi tokių žmonių kaip Madonna, Britney ir Billai – tiek Clinton, tiek ir Gates.
Pasak mūsų išminčių, ši kelionė į nežinomybę buvo pirmasis iš dešimties tikėjimo išbandymų, kuriais D-vas bandė Abraomą. Nepaisant to, paskutinysis išbandymas, apie kurį skaitome skyriuje „Vajiera“, laikomas svarbiausiu. Akeida, sūnaus Icchako, kurio jis laukė visą amžių, aukojimas užima daug daugiau vietos Toroje, mūsų maldose ir komentatorių raštuose.
Kodėl taip yra? Pirmasis išbandymas – „Eik!“ – turėjo įtakos visam pasauliui, o Icchako aukojimas įvyko tik tarp tėvo, sūnaus ir Kūrėjo. Kažkur tolimo kalno viršūnėje, toli nuo pašalinių akių vyko šeimos drama. O iš kitos pusės, Abraomo kelionė vyko beveik viso pasaulio akyse. Akivaizdu, kad šis pasaulinio masto išbandymas turėtų būti vertinamas kaip svarbesnis už asmeninį tėvo ir sūnaus išbandymą.
Atsakymas yra tas, kad prieš imantis visuotinės misijos visai žmonijai, pirmiausia turime suvokti savo santykius su D-vu. Arba, paprasčiau tariant, prieš pakeisdamas pasaulį turi sužinoti, kas esi. Jei nepažįsti savęs, nesupranti savo asmeninės dvasinės misijos, kaip gali tikėtis padaryti įtaką kitiems?
Išminčiai mus moko: „Tobulink pats save prieš imdamas tobulinti kitus“. Akivaizdu, kad tai nereiškia, jog neturėtume net bandyti mokyti kitų, kol nepasieksime tobulybės (ir iš tiesų, kas gi yra tobulas?). Bet tai reiškia, jei tikimės, kad turėsime įtakos kitiems žmonėms, mūsų kvietimas turėtų būti ne dirbtinis, o nuoširdus. Kaip galime įtakoti kitus, jei mes patys nesame patikimi žmonės? Geras prekybininkas tiki savo prekėmis (net jei jam teko įtikinti save tikėti jomis …).
Legendinis Hillelis „Pirkei Avot“ („Tėvų pamokymuose“) mums sako: „Neteisk savo artimo, kol nepabuvai jo situacijoje (pažodžiui, „vietoje“). Ir pagal vieną iš alternatyvių šio komentaro interpretacijų, norint teisingai teisti, pirmiausia turite nustatyti, kokia šio asmens reputacija yra jo mieste ar jo namuose. Argi nėra tiesos Jackie Masono juokelyje, kad žydas vyras, kuris duoda pylos visam miestui, vos peržengęs savo namų slenkstį, iškart atsiduria po žmonos padu kaip vėpla?
Kadaise aš kažkaip susidūriau su fraze, kuri asmeniškai man padarė neišdildomą poveikį: „Vienintelis bet kurio rabino pamokslas yra jo gyvenimo būdas“. Tai tikra tiesa. Mes galime mokyti visus aplinkui iki pat ateinančio Jom Kippuro, bet jei mūsų žodžiai yra dirbtini, nepatvirtinti darbais, mūsų auditorija liks abejinga. Iškalbingiausias oratorius negalės padaryti pageidaujamo įspūdžio, jei jo klausytojai žinos, kad pranešimas yra seklus ir nėra grįstas asmeniniu įsitikinimu.
Todėl, nors istorija apie Abraomo kelionę ir jo pasaulinę misiją pasirodo Toroje (ir atsiranda chronologiškai) prieš lemiamą išbandymą, vis dėlto Akeidos istorija iš tiesų yra dominuojanti. Ne tik todėl, kad šis išbandymas buvo pats sunkiausias, bet ir todėl, kad mūsų asmeninis atsidavimas ir vientisumas visada yra mūsų misijos pasaulyje moralinis pamatas. Galiausiai tai suteikia reikšmingumą žmogui ir jo mokymui.