Sekundė.lt, Panevėžys
Panevėžyje iškilo pirma paminklinė lenta Lietuvoje, skirta žydų gelbėtojai Holokausto metu. Tokia padėka pagerbta šiame mieste pirmąsias Dievo Apvaizdos seseris subūrusiai vienuolei, visuomenininkei, medikei, pedagogei Marijai Rusteikaitei. Akmeninė lenta II pasaulinio karo metais nusipelniusiai asmenybei iškilmingai atidengta ties J. Tilvyčio ir Krekenavos gatvių sankirta. Remiantis istorine medžiaga išsiaiškinta, kad būtent netoli šios vietos buvo įkurtas Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolynas bei jo ligoninė. „Visų pirma ši vieta, už kelių dešimčių metrų, mums buvo pati svarbiausia vienuolyno istorijos vieta, nes čia M. Rusteikaitė 1925–1936 m. būrė vienuoles, pirmąsias Dievo Apvaizdos seseris. Ką tik baigusi Sankt Peterburgo medicinos universitetą iš Žemaitijos kilusi motinėlė įsijungė į Šventojo Vincento Pauliečio draugiją, siekdama padėti vargstantiems Panevėžio miesto ir apylinkių žmonėms. Prieš tai ji dėstė Kražių progimnazijoje matematiką ir geografiją, kitoje vietoje lenkų kalbą“, – savo pirmtakę prisiminė sesuo Leonora Kasiulytė, daug metų besidominti istorine asmenybe.
Panevėžyje M. Rusteikaitė taip pat globojo vienuolių ligoninę, padėjo jos ligoniams, seneliams. Organizavo lėšų rinkimą tokiai pagalbai. Todėl miestiečių buvo itin gerbiama ir mylima. Apsimetė lietuvaite Visą gyvenimą šiai moteriai liko dėkingi ir 15 nuo mirties Holokausto metais išgelbėtų žydų vaikų. Viena jų – šiandien septintą dešimtį peržengusi vilnietė Sulamit Lev. Ji sutiko atvykti į Panevėžį ir pagerbti savo gelbėtoją atidengiant atminimo lentą.
Moteris susirinkusiesiems pasakojo, kaip būdama beveik trejų metų pateko į M. Rusteikaitės dvarą Vaiguvoje. Čia tuo metu globoti varguoliai ir ligoniai. Tarp jų slėpėsi ir trijų žydų šeimų vaikai. Keli jų visą laiką gyveno palėpėje, nes žydiška išvaizda galėjo sukelti priešų įtarimą. Sulamit Lev buvo šviesesnė ir gyveno su kitais lietuvaičiais, motinėlės mokytais vaikais. „Mūsų grupelę vaikų dvare prižiūrėjo mano mama. Bijodama išsiduoti, ji visą laiką negalėjo manęs labiau globoti ir prižiūrėti nei kitų. Taip ir augau nesuprasdama, kad čia yra ir mano mama. Mane perkrikštijo Marija Kazlauskaite, suteikiant bažnyčios mirusiai lietuvaitei duotą vardą. Mokiausi melstis krikščioniškai. Ir tik vėliau močiutė mane nuvedė į sinagogą. Iš pradžių net nesupratau, ką reiškia tas žodis, o nuėjusi į ją klausinėjau, kodėl žmonės neklupi“, – prisiminė žydų tautybės vilnietė. Moters prisiminimus pagyvino jos atsinešti išgelbėtųjų laiškai vienuolei bei paveikslas, kuriame pavaizduota prie M. Rusteikaitės klūpinti pati maža Sulamit. Šią dovaną jai kadaise įteikė žydų gelbėtojos istorija susidomėję Panevėžio vaikai. Su ašaromis S. Lev dėkojo globėjai iš Vaiguvos dvaro. Tuo metu, anot jos, vienuolė itin rizikavo tiek savo, tiek savo giminaičių ateitimi. Mat niekas nežinojo, nei kada karas baigsis, nei kas jį laimės.
Pirmas paminklas Lietuvoje Daugiau apie pačios N. Rusteikaitės asmenybę papasakojo jos giminaičiai. O atidengiant atminimo lentą Panevėžyje istorines žydų kančias prisiminė 100 narių šiame mieste suvienijusios žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas bei tos pačios draugijos vadovė visoje Lietuvoje Faina Kukliansky. Šie atstovai priminė, kad Holokausto aukų gelbėtojams Izraelio valstybė suteikia Pasaulio tautų teisuolio garbės vardus. Tokie suteikti beveik 900 lietuvių. Tačiau iki šiol mūsų valstybėje nebuvo nė vieno paminklo jiems prisiminti. Panevėžyje atminimo lenta – pirmoji padėka žydų gelbėtojui.