Algis JAKŠTAS

Prieš keletą metų pirmą kartą rašiau apie neeilinio likimo žmogų, turintį du vardus, dvi pavardes – Romuald Jakub Veksler-Vaškinel, per karą gimusį Švenčionyse ir per stebuklą išlikusį iš visos čia gyvenusios giminės. O tą stebuklą sukūrė Piotras ir Emilija Vaškineliai. Jiems prieš Švenčionių geto likvidaciją Jakubas ir Batia Veksleriai perdavė 1943 m. vasario 28 d. gimusį sūnų, kurį Piotras ir Emilija Vaškineliai pakrikštijo bažnyčioje.

 

Dabar Izraelyje gyvenantis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel (Romuald Jakub Weksler-Waszkinel), atvykęs į Lietuvą Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu, rado laiko aplankyti ir gimtuosius Švenčionis. Parymojo prie buvusį getą primenančios Menoros, aplankė kitas vietas, kurios svarbios žydų tautai vienaip ar kitaip susijusios ir su jo gimtine. Kaip jau minėjau, nė vienas iš jo artimųjų, gyvenusių Švenčionyse, neišgyveno. Vieni mirė arba buvo nužudyti koncentracijos stovyklose, kiti – sušaudyti miške netoli Švenčionėlių. Gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel tėvai mirė ar buvo nužudyti irgi koncentracijos stovyklose.

Į Švenčionis Romuald Jakub Veksler-Vaškinel atvyko lydimas jo atvykimą į Lietuvą organizavusio Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorės Barbaros Orševskos (Barbara Orszewska), kuri mielai ir vertėjavo, bei Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininko Moisej Šapiro. Su gerbiamu svečiu kalbėjausi prie Švenčionių m. parke stovinčios Menoros. Mano pirmasis klausimas, tiksliau labiau prašymas, buvo papasakoti apie savo likimą, kuris vertas scenarijaus ar knygos puslapių.

Lietuvos žydų bendrijos Švenčionių skyriaus pirmininkas Moisej Šapiro ir Romuald Jakub Veksler-Vaškinel prie Menoros

– Mano istorija tokia, kad iki 35 metų nežinojau, kad esu žydas. Man visada kildavo abejonių dėl tautybės, kai bandžiau savo veido bruožus, išvaizdą lyginti su aplinkiniais. Aš nebuvau panašus į lenkus, kurie gyveno aplinkui, į savo tėvus lenkus. Kai man suėjo 35, mama pasakė, kad aš turėjau kitus tėvus – žydus, kurie buvo nužudyti karo metais. Ji nežinojo mano senojo, pirmojo vardo. 14 metų aš ieškojau savo tikrųjų šaknų, kol suradau savo žydišką pavardę – Veksler (Weksler). Dabar turiu du vardus, dvi pavardes. Ir tai mano didžiausias turtas. Žydai Jakubas ir Batia Veksleriai davė man gyvybę, o be lenkų Piotro ir Emilijos Vaškinel aš nebūčiau išgyvenęs. 2009 m. aš išvykau gyventi į Izraelį. Ten radau motinos ir tėvo giminių, ten pasijutau lyg į savo namus būčiau sugrįžęs. Esu labai dėkingas žmonėms ir Dievui, – glaustai savo gyvenimo istoriją pasakoja gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel.  

– Kokie jausmai užvaldė, kai sužinojote, kad esate ne lenkas, o žydas?

– Šį klausimą girdžiu dažnai. Jau sakiau, kad vaikystėje ir vėliau, žiūrėdamas į aplinkinius, savo tėvus, jaučiau, kad čia kažkas ne taip. Lenkijoje aš buvau nepanašus į lenkus, ir tik atvykęs gyventi į Izraelį pamačiau, kad esu panašus į žydus. Žinoma, nelengva buvo išgyventi tą virsmą, bet grįžti į namus yra didelis džiaugsmas ir didelis dėkingumas, nes iš mano šeimos neliko nieko, tik mane geri žmonės ir Dievas išsaugojo. Turėjau ne tik tikruosius tėvus, bet ir vyresnį brolį, jis buvo gimęs 1940 m., o aš, kaip rašoma metrikuose, gimiau 1943. Mano atmintyje jis man liko jaunesniuoju broliu. Kai prisimenu savo šeimą, visada norisi tik verkti.

– Kiek metų jums buvo, kai paėmė auginti Vaškineliai?

– Aš nežinau, ir niekas nežino mano tikrosios gimimo datos. Čia, Švenčionyse, išduotuose lietuviškame gimimo liudijime parašyta: Romualdas Vaškinelis, gimęs 1943 m. vasario 28 d. Kai pradėjau eiti į mokyklą, mokytoja pristatydama mane perskaitė: Romualdas Vaškinelis, gimęs 1943 m. kovo 25 d. Aš protestuodamas sušukau „ne“, į tai mokytoja liepė paklausti tėvo, kada aš gimęs. Aš grįžęs namo tėvui ir išrėžiau: „Jie ten mokykloje nežino, kada aš gimiau.“ „Niekas nežino tiksliai, kada tu gimei. Karas buvo“, – pasakė tėvas, ir man, vaikui, keistas pasirodė toks pasakymas. Vis kirbėjo mintis, kaip čia tėvas gali nežinoti, kada vaikas gimė.

– Kodėl pasirinkote kunigystę?

– Tai sunkus klausimas. Aš ir pats į jį nežinau tikslaus atsakymo. Kai buvau mažas ir su tėvais eidavau į bažnyčią, man patikdavo tas momentas, kai kunigas renka pinigus, man tai buvo didžiausias religinis išgyvenimas, kai duodi kunigui pinigėlį, o jis tau paglosto galvą. Namuose net žaisdavau tokį žaidimą: dedu į dėžutę degtukus ir paglostau sau galvą. Mokiausi ir akordeonu groti, o kai vieną kartą kunigas manęs paklausė, ką toliau galvoju veikti baigęs mokyklą, atsakiau, kad būsiu kunigas. Pasakiau ir pats išsigandau savo žodžių, – sako gerb. Romuald Jakub Veksler-Vaškinel, kuris baigė Olštyno kunigų seminariją. Į kunigus įšventintas 1966 m. birželio 19 d. Baigęs kunigų seminariją jis tęsė studijas toliau, 1968-1971 m. studijavo filosofiją Liublino universitete. Specializavosi krikščionių-judėjų santykiuose ir prancūzų filosofijoje. Tad kitas mano klausimas buvo kaip tik šia tema.

– Kaip pavyko suderinti savyje katalikų ir judėjų tikėjimus?

– Juk Jėzus buvo žydas, o ne japonas, – išgirdau atsakymą.

Paskutinis mano klausimas vėl sujaudino pašnekovą.

– Ką jaučiate lankydamas tas vietas, kur gyveno jūsų protėviai?

– Ką jaučiu? Apie tai negaliu be jaudulio kalbėti. Kiek žinau, mano tėvas buvo kilęs iš Šarkovčiznos, dabar Baltarusija. Senelis buvo kalvis, o tėvas – siuvėjas. Tėvai lyg ir Vaiškūnuose gyveno. Beje, Vaškineliai į Švenčionis persikėlė gyventi 1943 m. ir gyveno Vilniaus g. 5. Žemė yra Dievo namai. Šioje žemėje ir aš išaugau, neturiu jokių pretenzijų šiai vietai, nes tai Dievo žemė, tegul čia gyvena laimingi žmonės, tegul gyvena taikoje ir ramybėje, o aš atvažiuosiu čia. Pastovėsiu, pakvėpuosiu tuo oru ir būsiu laimingas, – baigdamas mūsų pokalbį sako Romuald Jakub Veksler-Vaškinel ir atsisveikinęs nuskuba į Nalšios muziejų, po to dar laukė kitos vietos, o aš baigdamas norėčiau parašyti, kad 1995 m. rugsėjo 1 d. gerb Veksler-Vaškinel įtėviams Piotrui ir Emilijai Vaškinel po mirties buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorė Barbara Orševska ir Romuald Jakub Veksler-Vaškinel bendrauja su turistais, atėjusiais prie Menoros.

„Esu dėkingas mane pagimdžiusiems žydams Jakubui ir Batiai Veksleriams ir mane išauginusiems lenkams Piotrui ir Emilijai Vaškineliams“, – sakė Romuald Jakub Veksler-Vaškinel.