Senoji nuotrauka yra iš Perto Kaminsko kolekcijos.
Aut.Milda Jakulytė-Vasil, Šeduvos žydų memorialinio fondo muziejaus ekspozicijos kuratorė.
Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti XVIII a. pirmąją pusę, kai Šeduva, gavusi Magdeburgo savivaldos teises ir tapusi miestu, sparčiai vystėsi, o žydų gyventojų skaičius mieste augo. To paties amžiaus pabaigoje, 1793 m., rašytojas Fridrichas Šulcas (1762-1798) aprašydamas savo kelionių po Lenkiją įspūdžius Šeduvą apibūdino kaip mažą miestelį, labai panašų į daugelį kitų matytų pakeliui. Pro aplinką vertinančio užsienio keliautojo akis nepraslydo jog, kone visi miestelio namai neturėjo kaminų. Žinoma, tokia pastaba kelionių knygoje, kažin ar galėjo prikaustyti skaitytojų dėmesi ir sužadinti norą apsilankyti ir reiškė turbūt ne ką daugiau, nei keliautojo ir rašytojo pastabą, kad tokius miestus ir miestelius galėjo ir siaubė dažni gaisrai.
Iš pažiūros tiek 18, 19 ar 20 amžiuje Šeduva kažkaip įpatingai nepasižymėjo, neišaugo, nesuklestėjo. Šeduvą galėtume pristatyti kaip tipinį miestelį, kur žydai sudarė nemažą ekonomiškai aktyvių gyventojų dalį, o jų veikla jei ne formavo – tai bent darė įtaką urbanistinei raidai. Ir tokių štetlų / miestelių Lietuvoje būta ne vieno, tačiau pasigilinus kiekviename jų galima rasti nuostabių, įdomių nutikimų ir istorijų, o tokių miestelių palikuonių dabar galime sutikti visame pasaulyje.
Nuotraukos autorius fortografas Arūnas Baltėnas.
Tarpukario Šeduvos štetlo, susidedančio iš maždaug 900 žydų, gyventojai pažinojo (bent jau iš matymo) vieni kitus. Istoriko Sauliaus Kaubrio atlikta analizė rodo, kad iš esmės visa Šeduvos žydų bendruomenė sutilpo į tris gatves, kur toks kompaktiškumas laidavo artimesnę tarpusavio sąveiką. Apie tai, kad mažame miestelyje nieko negali nuslėpti byloja tokia istorija: „Šlomo turėjo brolį Nisaną, seną vyrą, gal 60-ies, tik tėvo akyse jis buvo dar “vaikas”, todėl nusivedė jį kartą pirkti batų. Užeina jiedu į parduotuvę, senis prašo pardavėjos: “Duokite, prašau, man batus vaikui”. Pardavėja ieško vaiko, o kur jis? Tada senis rodo į savo “mažąjį” 60-metį sūnų. Žinoma, visas miestelis žinojo tą istoriją apie “vaiką” (taip jau būna miesteliuose)… Jie irgi gyveno Šeduvoje“.
Santykiai tarp kaimynų turėjo savo dinamiką, jei kalbėtume apie lietuvių-žydų tai pastarieji, turbūt intensyviausiai vyko turgaus dienomis, o tos pačios bendruomenės ribose, kai buvo įgyvendinami įvairūs religiniai ir visuomeniniai poreikiai, arba kas aktualu vėlesniais laikais – buvo palaikomi santykiai su emigravusiais šeimos nariais ir bičiuliais, sulaukiama pastarųjų finansinės paramos. Čia galima pacituoti istoriją sklandžiusią Šeduvoje apie moterį vardu Chana Grodnik „kurios gimimo vieta, nei kur ji mokėsi nėra žinoma, tačiau aišku, kad kažkiek mokėsi, nes pas ją šeduviai kreipdavosi, kad ji parašytų laiškus. Ji turėjo tokią reputaciją, esą jei ji parašo laišką giminėms JAV, tai jis grįžta su pinigais. Taip apie ją kalbėjo. Net jei ji rašė laišką negyviems, vis tiek grįždavo pinigai.“
Gyvenimas štetle, ypač tarpukariu, buvo labai įvairus. Religingi ir sekuliarūs, vargšai ir turtingi, geri ir blogi gyventojai susidurdavo ir bendraudavo kasdieniame gyvenime, klestėjo įvairios kultūrinės ir politinės organizacijos, literatūra jidiš, hebrajų ir kitomis kalbomis. Nors kai kada, kai kam galėjo jaustis, kad egzistencija štetle rami, provinciali, kaip Šeduvos vaistininkas Nochumas Bermanas viename savo laiškų rašė, Šeduvoje niekas, išskyrus orą, nepasikeitė, tačiau gyvenimas čia nebuvo izoliuotas. Keliauta į didesnius miestus žiūrėti spektaklių, filmų, klausytis koncertų ar aplankyti draugų. Kasdienybę paįvairindavo kelionės atostogų metu į Palangos pajūrį ar kur toliau, pvz laukinę Suomijos gamtą. Vis dėlto noras ištrūkti iš kasdienybės išlikdavo: „Vaistinėje darbas monotoniškas ir nuobodus. Norėčiau pakeisti savo darbo vietą ir išsikelti į didesnį miestą“, taip kitame laiške rašė vaistininkas Nochumas Bermnas.
19 a. pabaigoje prasidėjusi emigracija, ieškant ar geresnio pragyvenimo šaltinio, ar saugumo ar dėl kitų priežasčių buvo toks pats natūralus dalykas, kaip ir mūsų laikais. Kaip to meto spaudoje buvo rašoma: „nebuvo Šeduvoje šeimos, kurios nors vienas narys nebūtų emigravęs į Izraelį, Ameriką ar Pietų Afriką“. Pavyzdžiui 1875 m. Isaakas Pinkus vedė Mirijam Kaplan iš Šeduvos. Po kelių metų jauna šeima kartu su kitais šeimos nariais nuspredė išvykti į Pietų Afriką. 1901 m. Isaakas Pinkus su sūnumi Elijumi nusprendė nusipikti ūkį netoli Marqward, Winburgo provincijoje. Nupirktą ūkį Pinkus šeima pavadino Šadova. Nors šiandien tas ūkis nebepriklauso Pinkus šeimai, jis ir toliau išlaikė savo pavadinimą.
Taigi, toli nuo Lietuvos ir Šeduvos, Pietų Afrikoje buvo įkurtas ūkis Šeduvos pavadinimu, o šiek arčiau tada Palestinoje, dabar Izraelyje, 1927 m. apsigyveno Šneiderių šeima iš Šeduvos. Vyriausia Šneiderių šeimos atstovė Eta, su sūnumis Reuvenu ir Aharonu ir anūkais Rachele, Feiga, Chava ir Samueliu įsikūrė Kfar Malalyje. Jie buvo žemdirbiai. Reuvenas ten laikė žemdirbio ūkį. Eta dirbo tame ūkyje iki pat mirties. Kita giminės dalis užsiėmė mėsos pardavimu. Aharonas, turėjo mėsinę, kur prekiavo mėsa, o jo sūnus Šmuelis, šiai mėsinei vadovavo iki pat mirties. Kfar Malalis buvo tarsi šeimos centras, nes ten gyveno senelė Eta. Šeima ten susitikdavo, ir kitos šeimos iš Šeduvos irgi ten atvykdavo, ir jie kalbėdavosi ir prisimindavo Šeduvą. Etos proanūkė Dina sako: „Aš moku jidiš tik todėl, kad šia kalba bendraudavau su prosenele. Kitos kalbos nebuvo. Jidiš buvo vienintelė kalba su prosenele, ji nemokėjo hebrajiškai. Eta Šneider iki pat mirties 1957 m. kalbėjo tik jidiš, o ūkis Kfar Mamalalyje buvo tarsi perkeltas gabalėlis Šeduvos štetlo.“
Pažvelgus į Šeduvos žydų palikuonių diasporą pasaulyje, galime sutikti jų Izraelyje, JAV, Pietų Afrikos respublikoje, Australijoje, Urugvajuje ir labai nedidelį skaičių Lietuvoje. Didžioji dauguma tų žmonių nėra lankęsi Lietuvoje ir Šeduvoje. Labai dažnai istorijas apie šį štetlą yra girdėję tik iš savo senelių, kurie išvyko iš Šeduvos būdami dar labai jauni.Tačiau nepaisant laiko ir atstumo ši vieta užima tam tikrą vietą jų širdyse ir gyvenimuose.
Tam patvirtinti papasakosiu dar vieną istoriją: apie 1990 m. susitiko gyvenantys Izraelyje šeduviai Jehuda Grodnikas, Baruchas Goferis ir Alteris Kaplanas. Tada jiems buvo per 80 metų. Beje, tai nebuvo jų pirmas susitikimas – jie palaikė ilgalaikius ryšius. Tačiau tą dieną jie nusprendė viską užrašyti, kad jų prisiminimai ir žinios nepradingtų, kartu su jais, ir surašė Šeduvos žydų gyventojus, gyvenusius štetle iki karo. Jie užrašė, kokios buvo pagrindinės gatvės, aikštės Šeduvoje, ir iš atminties atgamino, istorijas apie tuos žmones, gyvenusios konkrečiose gatvėse. Keletas ištraukų iš sąrašo:
- Goldino viešbutis ir medžiagų krautuvė. Motina: Chaja Kahan, našlė, dukra ir jos vyras Goldinas vadovavo verslui. Jų vaikai Ada (Adkė) ir Meiras. Kadangi verslas Goldinui nesisekė, tai lyg ir bankrutavo, o viešbutį sudegino, nes ten buvo blusų. Vėliau jis iššoko pro važiuojančio traukinio langą, norėdamas gauti kompensaciją. Tam nepavykus tarsi nusižudė, išgėręs tariamų nuodų. Visa tai — Goldinas.
- Moše-Icė Bretas. (Kneseto pirmininko Dovo Šilanskio senelis). Sūnus Šleimė Bretas su 3 vaikais. Vyresnioji dukra (Šilanskio motina) buvo vienintelė mergina, mokėjusi groti fortepijonu. Prekiavo mediena.
- Nežydas Savickis. Lietuvis. Aukštas dviaukštis namas.
- Šabtajus Hakas — neįgalių kojų mėsininkas. 4-5 vaikai, apačioje — batų parduotuvė, kuri priklausė Sidorovui, elektrinės savininkui
- Dviejų aukštų namas, Ramanauskas — nežydas-antisemitas, geležies parduotuvė. Jo sūnus dalyvavo mažojo geto akcijoje, Šeduvos žydų žudyme, viršininkas-šaulys
- Jechielis Šteinas — turėjo kuprotą sūnų. Jo žentas Bendelis vežiojo mirusius su baltu arkliuku. Turėjo šulinį, kur buvo geriausias miestelyje vanduo. Šulinys buvo medinis, vanduo buvo ribotas.
- Nachumas Kaplanas — žemdirbys. Turėjo didelį daržą ir prekiavo grūdais, Pesacho vynu ir maisto prekėmis. Turėjo vaiką ir žmoną Sarą. Kartą Nachumas buvo toks alkanas, kad žmona skubėdama į turgų nupirkti jam maisto, pasirišo prijuostę, bet pamiršo sijoną, taip ir nubėgo į turgų
Tarpukariu Šeduvos žydų ekonominė veikla, plėtota pagrindinėje miestelio aikštėje, mažai skyrėsi nuo kitų štetlų veiklos. Žydų gydytojai, dantistė, vaistininkė, fotografai, kirpėjai, duonkepiai bei kiti savo srities profesionalai teikė paslaugas visai miestelio visuomenei, o Žydų liaudies banko durys buvo atviros visiems klientams, nepaisant jų tautybės ar tikybos. Tačiau 1941 m. vasarą visa Šeduvos žydų bendruomenė buvo nužudyta.
1941 m. prasidėjus nacių okupacijai, prekybininkų Samuelio Nolio, Jankelio Kuperio bei miesto vyriausiojo gydytojo Moisejaus Paturskio šeimas buvo bandoma išgelbėti. Šios trys šeimos išliko gyvos per miestelio žydų bendruomenės žudynes rugpjūčio 25 d. ir buvo pakrikštytos rugsėjo 16 d. kunigo Mykolo Karoso. Jų krikštatėviais buvo garbingi miestelio bendruomenės nariai – Saulės progimnazijos direktorė Ona Butkienė, buvęs miestelio burmistras Petras Linkevičius, fotografas Stanislovas Tautkevičius, vaistininkas Boleslovas Šeikus ir kiti. Vis dėlto šios miestelėnų pastangos nebuvo pakankamos ir 10 iš 11 apkrikštytųjų buvo nužudyti po kelių mėn.
Kaip manote kodėl šias šeimas buvo bandoma išgelbėti? Šeduviai žydai Nolis ir Kuperis, kartu su kitais Lietuvos gyventojais dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose 1918-1920 m., ir 1936 m. buvo pripažinti Lietuvos kariuomenės kūrėjais-savanoriais bei apdovanoti medaliais. Šiandien ant Šeduvos bažnyčios šventoriaus tvoros kabo Šeduvos kariams-savanoriams skirta atminimo lenta. Nei Nolio, nei Kuperio pavardžių joje deja nėra ir apie juos kaip ir daugelį kitų Šeduvoje gyvenusių žydų šeimų žinoma labai mažai.
Tad prisiminti šį įvairialypį gyvenimą nėra lengva užduotis, jį praktiškai reikia sudėlioti kaip mozaiką iš mažų fragmentų, skirtingų informacijos šaltinių, kaip antai prisiminimų, knygų, sakytinės istorijos, to meto spaudos, archyvinių dokumentų ir t.t. Ir tai atsargiai bei skirtingomis priemonėmis bando padaryti Šeduvos žydų memorialinis fondas, įsteigtas 2012 m.
Būtent vienas pirmųjų Šeduvos žydų memorialinio fondo darbų buvo sutvarkyti tai, kas išliko kaip integrali štetlo dalis ir kas mena prarastą gyvenimą – t. y. senųjų Šeduvos žydų kapinių restauracija. Apleistos, tankia, aukšta žole užžėlusios 1,3 ha ploto užimančios kapinės sutvarkytos 2014 m.
Be kapinių teritorijos ir antkapinių paminklų sutvarkymo, fondas restauravo išlikusios autentiškos akmenų mūro tvoros dalis. Didelė dalis tvoros atkurta naujai, tačiau naudojantis išimtinai rankų darbu.
Taip pat įrengti nauji metaliniai vartai su Dovydo žvaigžde. Paprastai Lietuvos žydų kapinės buvo aptveriamos tvora, kuri, viena vertus, saugojo nuo niokojimo, žvėrių ir pašalinių žmonių. Ir, antra vertus, tvora simboliškai pažymėjo ir atskyrė ritualiai nešvarią teritoriją. Deja, bet ne visus antkapių fragmentus buvo galima identifikuoti ir atstatyti. Todėl surastas kitas sprendimas – neidentifikuoti fragmentai buvo sudėti į Dovydo žvaigždės formos skulptūrinę kompoziciją-lapidariumą.
2017 m. Šeduvos žydų kapinių restauravimas buvo pastebėtas ir Europos sąjungos apdovanojimuose už kultūros paveldo išsaugojimą. Nors apdovanojimas nebuvo suteiktas, tačiau fondo atliktas darbas sulaukė atskiro paminėjimo kaip dėmesio vertas projektas. Tokiu būdu mes taip pat atkreipėme dėmesį į žydų kapines kaip į svarbią visų kultūros ir istorijos dalį.
Kapinių restauravimo projektą parengė Algimanto Kančo studija.
Antrasis stambus darbas, kurį fondas įgyvendino, yra trijų masinių žudynių vietų sutvarkymas bei memorialinių paminklų pastatymas. Be abejo, žudynių vietos nėra natūrali štetlų istorijos siužetinė linija. Priešingai, tik Holokaustas sunaikino štetlus, kada naciai su vietiniais kolaborantais išžudė apie 90% visų Lietuvos žydų, bei bemaž ištrynė žydų atminimą. Vis dėlto bandydami atkurti, prisiminti, rekonstruoti miestelių praeitį su juose klestėjusia štetlų kultūra, neišvengiame tų konkrečių datų ir konkrečių vietų, kuriose sunaikintos lokalios žydų bendruomenės, paminėjimo ir įamžinimo. Šeduvoje tai įvyko 1941 m. rugpjūčio 25-26 d. Pakutenių ir Liaudiškų miškuose, nuo Šeduvos nutolusiuose 8, 15 km. spinduliu.
Liaudiškių miške dvejose duobėse rugpjūčio mėn. pab. nužudyti 664 šeduviai – 230 vyrų, 275 moterys ir 159 vaikai. Čia 2014-2015 metais pastatyti nauji skulptoriaus Romo Kvinto paminklai, pavadinimu Durys bei Spindulys-žvaigždė.
Prie Pakutenių kaimo šiek tiek anksčiau nei Liaudiškyje nužudyta apie 20 žydų, tarp jų paskutinis Šeduvos rabinas Mordechajus Henkinas. Šioje vietoje pastatytas Romo Kvinto paminklas Šviesos žvaigždės buveinė. Teritorija prie masinių žudynių vietų sutvarkyta, įrengti kelio ženklai, todėl rasti žudynių vietas ir privažiuoti prie jų bet kuriuo metų laiku nėra sudėtinga.
Nuotraukos autorius fortografas Arūnas Baltėnas.
Miestelio centre buvusios turgaus aikštės pakraštyje, 2015 m. atidengta skulptūra, skirta Šeduvos žydų atminimo įamžinimui. Organizuodamas paminklų atidengimo ceremonijas, Holokausto atimimo dienas, fondas stengėsi įtraukti vietinius gyventojus, moksleivius, siekiant sužadinti jų smalsumą pažinti miestelio istoriją ir puoselėti Šeduvos žydų atminimą. Jau antrus metus rugsėjo 23 d. prie šio paminklo skamba nužudytų Šeduvos žydų VARDAI.
Šeduvos žydų memorialinio fondo steigėjas Sergejus Kanovičius dažnai pabrėžia, kad ne tik stovėjimas prie duobių, kuriose nužudyta didelė dalis Lietuvos žydų, gali padėti įsisąmoninti mūsų piliečių tragediją. Visų pirmiausia reikia pamatyti žmones, kurie žuvo, sužinoti, kaip jie gyveno, ką pastatė, ką paliko. Šiuo metu intensyviai dirbama su Šeduvos žydų muziejaus architektūrinais sprendimais bei ekspozicijų kūrimu. Į pagalbą pasitelkta tarptautinė pagalba, pradedant nuo architektūros projekto komandos, vadovaujamos profesoriaus iš Suomijos Rainerio Mahlamakio, muziejaus dizainu besirūpinančia kompanija „Ralph Apelbaum Associates“, baigiant konsultantų iš įvairių pasaulio šalių patarimais, sprendžiant ekspozicijų kūrimo klausimus. Muziejų „Dingęs štetlas“ planuojama atidaryti 2019 m. priešais senąsias Šeduvos žydų kapines.