Dr. doc. Aušra Pažėraitė

Naujųjų metų šventė,  kuri švenčiama 1 ir 2-ą Tišrėjaus mėnesio dieną, ir yra atskaitos taškas, skaičiuojant metus nuo Pasaulio sukūrimo, sinagoginėje liturgijoje, vardijama kaip  diena, kurią „visi kūriniai yra teisiami“. Toroje ši diena (septinto mėnesio 1-oji) net nėra vadinama Naujųjų metų švente, ji įvardijama kaip rago pūtimo atminimo šventė (Kun 23:24-25):

 „Taip kalbėk izraelitams, sakydamas: ‘Septintą mėnesį, pirmą mėnesio dieną turėsite rago pūtimo atminimo (zichron trua) šabinę dieną (šabbaton), šventą sueigą.“ Hebrajiškas žodis trua čia išverstas labai sąlyginai kaip rago pūtimas, nes šis žodis daugiaprasmis, reiškiantis ypatingą signalą, kuris būdavo duodamas, pučiant ragą. Biblijoje reiškia tiek aliarmo, perspėjimo apie priešo armijos artėjimą, signal1, tiek ir džiaugsmo šūksnį… Šis žodis daug kartų kartojamas Roš ha Šana ir Jom Kippuro liturgijoje sinagogose, kai atliekamas šofaro (rago) pūtimo ritualas, pakaitomis, skirtingomis „pėdomis“ (naudojant poetikos terminą) pučiant trua ir tkia ilgiais.

Ir dar daugiau, tik vieną kartą Biblijoje paminėta Roš ha Šana, pranašo Ezekielio knygoje (40:1), bet siejant ne su pirmąja, bet dešimtąja septinto mėnesio diena, kurią šiandien turime Jom Kipuro (Atpirkimo, Permaldavimo) dieną:

„Dvidešimt penktaisiais mūsų tremties metais, metų pradžioje (Roš haŠana), dešimtąją mėnesio dieną, penkiolika metų po to, kai miestas buvo paimtas, tą pačią dieną VIEŠPATIES ranka mane palietė, ir Jis nuvedė mane ten…“

Kodėl tokia painiava? Paprastai Naujųjų metų mėnuo būna pirmas metuose, ne septintas. Tuo labiau, logiškai mąstant, ta diena švenčiama kaip pasaulio sukūrimo diena. O jei sukūrimo, tai kodėl dar ir teismo diena?

Galima rasti daugybę tradicinių ir ne visai tradicinių aiškinimų. Vienas iš aiškesnių atsakymų į tai, kodėl ne pirmo mėnesio (Nisano) pirmąją dieną, o septintą, būtų tas, kad Nisano mėnuo kaip pirmas iš mėnesių, Toroje nurodytas dėl tos priežasties, kad tai išvadavimo iš Egipto vergovės mėnuo, ir dėl to Nisano 1d. yra atskaitos taškas metų mėnesiams. Taip aiškina žymus XIII a. komentatorius Nahmanidas (Rambanas), kad taip skaičiuojame savaitės dienas nuo pirmos iki Šabo dienos, ir Šabo diena yra atskaitos taškas savaitės dienoms, taip ir Išėjimo iš Egipto mėnuo yra atskaitos taškas, nuo kurio skaičiuojami Išlaisvinimo (Atpirkimo) mėnesiai. Tokiu būdu septintasis mėnuo yra septintasis Išlaisvinimo mėnuo, o dešimtą tų metų dieną Mozė, po keturiasdešimties dienų praleistų ant Sinajaus kalno permaldavimui už izraelitus dėl aukso veršio nuodėmės, nusileido nuo kalno su atnaujintomis Sandoros plokštėmis. Tai buvo įmanoma, tik įvykus pačiam permaldavimui, naujam Izraelio Atpirkimui. Keturiadešimties dienų periodas apima visą Elulio mėnesį ir tęsiasi iki dešimtosios Tišrėjaus mėnesio dienos. Todėl visą Elulio mėnesį vyksta ypatingas ruošimasis Jom Kipuro dienai.

O kaip tada dėl Naujųjų metų ir šofaro pūtimo?  Būta bandymų aiškinti, kad ši šventė kažkokiu būdu sietina su Senovės Artimuosiuose Rytuose egzistavusiomis Naujųjų metų šventėmis. Tačiau šie aiškinimai nėra labai pagrįsti, nebent sietume su kokia nors rudens lygiadienio metu vykusia švente, kurios laikas taip pat sutapo su kai kuriomis žemdirbystės ciklo darbų pabaiga. Nesileidžiant į ilgas religijotyrines diskusijas šiuo klausimu, galima likti prie tradicinio suvokimo, kad Roš ha Šana yra atskaitos taškas metų skaičiavimui nuo pasaulio sukūrimo pradžios. O tai reiškia, ši diena yra universaliai reikšminga visai žmonijai. O kodėl tai ir tesimo diena, randame vieną iš paaiškinimų midrašų rinkinyje Pesikta de Rav Kahana:

„Tavo žodis, VIEŠPATIE, tveria amžinai, tvirtai stovi danguje“ (Psalmė 119:68). Pasakė R. Elia: dvidešimt trečią Elulio dieną buvo sukurtas pasaulis (…) Per Roš ha Šana buvo sukurtas pirmasis žmogus. Pirmąją valandą jis buvo Jo mintyje; Antrąją Jis pasitarė su tarnaujančiais angelais; Trečiąją Jis surinko dulkes [iš kurių Jis padarė jį]; Ketvirtąją sulipdė jas; Penktąją sujungė dalis; Šeštąją pastatė golemą ant kojų; Septintąją įkvėpė į jį gyvybės alsavimą; Aštuntąją patalpino jį Edeno sode; Devintąją davė įsakymą; Dešimtąją jis sulaužė įsakymą;  Vienuoliktą jis buvo teisiamas; Dvyliktą jis pasitraukė nuo Šventojo, tebūnie Jis palaimintas. Šventasis, tebūnie Jis palaimintas, pasakė jam: „Žmogau, tegu tai bus ženklas tavo vaikams: jeigu tu stosi priešais mano veidą teisme šią dieną, stokis laisvai, kad ir tavo vaikai stotųsi priešais mano veidą šią dieną laisvai. Kaip pasakyta, „Septintą mėnesį, pirmą mėnesio dieną turėsite rago pūtimo atminimo (zichron trua) šabinę dieną (šabbaton), šventą sueigą.“ [Pesikta de-Rav Kahana, pesikta 23,1]

Naujaisiais metais ši diena sutinkama Mišnoje, traktate Roš ha Šana, kur jau kalbama apie ketverius Naujuosius metus kalendoriniuose metuose, ir kad konkrečiai Roš ha Šana visi visatos tvariniai praeina pro Kūrėją kaip avys. Tradicijoje aiškinama, kad pasaulį Kūrėjas kūrė, pasitelkdamas teisingumo savybę. Teisingumas veikia griežtai ir universaliai, kaip gamtos dėsniai, todėl logiška, kad Kūrėjas nuolat turi peržiūrėti ir įvertinti savo kūrinius. Tačiau žmogus buvo sukurtas ypatingas, su laisva valia ir dviem polinkiais, į gėrį ir į blogį, todėl, aiškinama, pasaulis nebūtų galėjęs išsilaikyti, jei kūrėjas nebūtų atskleidęs ir kitos savo savybės, gailestingumo. 13 Gailestingumo savynių, beje, Mozei atskleidė Kūrėjas suteikdamas antrąsias Sandoros plokštes, ir jos taip pat yra skaitomos sinagogose per liturgiją šiomis dienomis.

Tokiu būdu šios dešimt dienų tarp Roš haŠana ir Jom Kipuro yra pačios ypatingausios dienos metuose, todėl ir vadinamos „jamim noraim“, per kurias atliekama atgaila (tšuva), kuri, prasidėjusi su Roš ha Šana, per kurią Kūrėjas priima sprendimus dėl kiekvieno sutvėrimo (į kokią knygą bus įrašytas – gyvenimo, ar mirties, ir kt.), tęsiama iki Jom Kipuro, per kurį užtvirtinamas galutinis sprendimas.

Todėl Roš ha Šana kaip Naujieji Metai tradiciškai yra labai rimta ir iškili šventė. Tačiau nepaisant rimtumo, tai šventė, kuri švenčiama, vaišinantis ypatingą simbolinę reikšmę turinčiais vaisiais ir produktais: valgoma duona (chala), padažant į medų, ir kiti saldūs dalykai, linkint, kad metai būtų saldūs. Kai kur ant stalo dedama žuvies galva, kuri simbolizuoja tiek metų galvą, tiek linkint būti tais metais galva, o ne uodega. Būna taip pat valgoma žuvis, kuri simbolizuoja gerus darbus, viliantis kad jų daugės kaip žuvų vandenyje. Antrą dieną yra tradicija valgyti naują vaisių, kuris dar nebuvo valgytas. Dažnai tai būna granatas ar kokie nors kiti egzotiniai vaisiai. Granatas, sakoma, turi 613 sėklelių, kurios simbolizuoja 613 Toros įsakų.

Taip pat yra senas paprotys pirmąją dieną po pietų eiti prie vandens telkinių (upės, ežero, jūros), ir simboliškai iškratyti praėjusių metų nuodėmes į vandenį.