„Sekmadienį trečią valandą geto gatvės buvo uždarytos. Trijų šimtų žydų iš Salų ir Smargonių grupė išvyko į Kauną kartu su gausia į geležinkelio stotį atvykusių provincijos žydų minia. Stovėdamas prie vartų mačiau, kaip jie pakavosi daiktus. Linksmi ir gerai nusiteikę, jie lipo į traukinį. Šiandien mus pasiekė baisios naujienos – 85 vagonai su žydais, beveik 5000 asmenų, nebuvo nuvežti į Kauną, kaip žadėta; vietoj to traukinys juos nugabeno į Panerius, kur sušaudė. 5000 naujų žiaurumo aukų. Visas getas sukrėstas, lyg trenktų perkūnas. Žmones apėmė skerdynių nuojauta…. Viskas taip siaubinga“.

Tai penkiolikmečio Icchoko Rudaševskio jidiš kalba užrašytos mintys, įamžintos mokykliniame sąsiuvinyje. Ne pagal amžių brandaus žmogaus mintys, o gal mintys subrandintos žiaurumu, kančia ir mirties laukimu paženklintų aplinkybių…  Kaip ir daugelio Vilniaus geto kalinių, paties Icchoko gyvybė užgeso kažkur čia,vienoje iš egzekucijų aukurais paverstų Panerių duobių.

Lietuvos mokyklų mokiniai dar neturėjo galimybės susipažinti su Icchoko dienoraščiu, o keletas puslapių istorijos vadovėliuose neatspindi nei Holokausto siaubo, nei 7 šimtmečius siekiančios Lietuvos žydų istorijos ar mano tautos indėlio į Lietuvos valstybingumo stiprinimą. Nedaug kalbama apie lietuvių bendrininkavimą Holokausto metu, o galvos lenkiamos ir paminklai kyla ne visada tikriesiems Lietuvos didvyriams. Pasąmoniniu lygmeniu iš vienos kartos į kartą keliauja luošinanti Holokausto tragedija, iš kitos – baisaus nusikaltimo graužatis. Atėjo laikas pripažinti bendrą žydų ir lietuvių tautos istorinę atmintį. Lietuviai ir Lietuvos žydai turi tik vieną bendrą istoriją, kurioje pinasi  lietuvių ir žydų,  Lietuvos ir Izraelio keliai. Sionizmas arba žydų patriotizmas, kurio tradicija buvo ir yra labai stipri Lietuvos žydų istorijoje išgelbėjo ne vieną žydų šeimą nuo pražūties. 

Kone pirmą kartą Paneriuose šiandien žodžio netars žydų partizanė viena iš Vilniaus geto išvaduotojų Fania Brancovskaja. Bendruomenė Jums linki greičiau pasveikti, Fania! Jos vardu noriu tarti Am Israel hai!  Mir zainen do!

 Visa taii primena mums apie bėgantį laiką, žmogaus gyvybės vertę, jos trapumą ir laikinumą, paskatina tol, kol galime daryti viską, kad atmintis būtų gyva. Tik istorinė atmintis ir tiesa padės senajai kartai pripažinti, jaunajai suteiks progą pažinti, padės nutiesti atminties tiltą tarp tautų ir šalių.