Raulis Valenbergas gimė 1912 m. rugpjūčio 4 d. Stokholme, Švedijoje, vienoje turtingiausių Švedijos šeimų – dažnai vadinamų Švedijos Rokfeleriais. Tarp jos narių buvo daug bankininkų, pramoninkų, diplomatų ir dvasininkų. Nors Raulis studijavo Mičigano universitete architektūrą, jam jau buvo numatyta vieta šeimos banke, ir 1936 m., jis išvyko mokytis verslo į Haifą (tuometę Palestiną). Raulio proprosenelis buvo į krikščionybę atsivertęs žydas. Haifoje Raulis gyveno žydų pensione ir greitai pajuto nacistų grėsmę Europos žydams, nes dėl pabėgėlių mieste žydų padidėjo iki 50 000.
1939 m. Raulis grįžo į Švediją ir tapo vieno Vengrijos žydo verslo partneriu. Tačiau Valenbergas pradėjo bodėtis savo darbu ir gyvenimu ir užsimojo padaryti ką nors tikrai vertinga.
Trisdešimt vienerių metų Raulis Valenbergas buvo įtrauktas į amerikiečių planą užkirsti kelią žydų naikinimui. Slapta remiamas amerikiečių, bet keliaudamas kaip Švedijos diplomatas, Valenbergas atvyko į Vengrijos sostinę Budapeštą ir tapo atsidavusiu Budapešto žydų gynėju nuo nacistų. Jis žinojo, kad jo misija pavojinga ir kad jis turi veikti greitai. Valenbergo užduotis buvo išgelbėti kiek galima daugiau pasmerktųjų mirti.
Norėdamas išgelbėti kuo daugiau žydų, Valenbergas pradėjo išdavinėti jiems „apsauginius pasus“. Tokį pasą turintis asmuo galėjo repatrijuoti į Švediją ir jį globojo Švedijos karališkoji diplomatinė misija Budapešte. Iš pradžių pasus gaudavo tik asmenys, turėję Švedijoje giminių arba verslo reikalų. Vėliau, išduodamas pasus, Valenbergas šių apribojimų nepaisė.
Tačiau Valenbergas neapsiribojo vien pasų išdavimu. Netrukus jis sukūrė 335 paprastų žmonių ir 40 gydytojų organizaciją, kuri įsteigė ir prižiūrėjo dvi ligonines, vargšų valgyklas ir vaikų lopšelius. Pralaimintiems karą vokiečiams ir juos palaikantiems vengrams jis pareiškė, kad visi žydų persekiotojai vėliau ar anksčiau bus teisiami kaip karo nusikaltėliai. Grasinimų Valenbergas nebijojo: „Mano gyvenimas yra tik vieno žmogaus gyvenimas, o čia yra daugelio gyvybių išgelbėjimo klausimas“.
Karo pabaigoje liko gyvų apie 120 000 Vengrijos žydų, iš kurių apie 20 000 išgelbėjo Valenbergas.
1945 m. sausio mėn. Valenbergas buvo suimtas sovietų slaptosios milicijos NKVD ir išvežtas į NKVD būstinę Lubiankoje, vėliau į Lefortovo kalėjimą.