bernardinai.lt Sergejus Kanovičius
Vis tebevyksta keisti atminčių karai. Ačiū Dievui, kad jie vyksta tik virtualioje erdvėje ir, manding, tų atminčių susišaudymų atmosfera darosi kiek adekvatesnė ir ramesnė.
Jau pernai po vieno masinio įvykio Holokausto žydiškų aukų atžvilgiu imta labai plačiai, kone masiškai, vartoti „bendrapiliečių“ sąvoka. Vienoje diskusijoje man paprieštaravus, kad be reikalo pabrėžiama, jog buvo žudomi „mūsų bendrapiliečiai“, nes šitaip už tos kviestinės atjautos ribų lieka daugybė ne Lietuvos piliečių, kurie buvo masiškai žudomi ir Paneriuose, ir Kauno IX forte, man pateikė savotišką argumentą, kuris skambėtų maždaug taip – bet juk sakydami, kad buvo žudomi „mūsų“ bendrapiliečiai tas aukas darome „mūsiškėmis“, vadinasi artimesnėmis. Galbūt. Pastebėjau, kad net rafinuoti ir gan buki modernūs nacionalistai, nenorėję ligi tol net užsiminti apie Holokaustą, juolab apie jo aukas ėmė po truputį „jaukinti“ tą sąvoką, kuri jiems tapo savotiška indulgencija už tai, kad ta tema ėmė apskritai pasisakyti. Iš tų moderniųjų ganėtinai kvadratinių nacionalistų gali netyčia išgirsti tokį; „Na, kadangi ten buvo nužudyti mūsų „bendrapiliečiai“, tai nėra geras dalykas – žudyti „bendrapiliečius“ yra nepatriotiška“. Tokia kiek, atsiprašant, suliberalėjusio nacionalisto logikos dekonstrukcija. O jei nužudyti nebendrapiliečiai?