Penktoji dalis

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje baigiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio “Lietuvių politinės iliuzijos: Lietuvos laikinosios vyriausybės „Politika” ir Holokausto pradžia Lietuvoje 1941 metais”  publikaciją.

 

Provokiškos, pronacinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategijos 1941 m. vasaros pradžioje laikėsi ne vien LAF’o politinė vadovybė Berlyne ar Laikinoji Vyriausybė Kaune, bet ir dalis tremtyje dar likusios lietuvių diplomatinės tarnybos. Tame tarpe kurį laiką iš dalies ir pats diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Kontroversišką S. Lozoraičio veiklą 1941 m. birželio gale rodo mažiausiai du faktai. Jau birželio 23 d. lietuvių diplomatijos šefas, tuomet veikęs Romoje, nacių invazijos į SSRS proga specialia telegrama pasveikino fašistinės Italijos užsienio reikalų ministrą Galeazzo Ciano, o kiek vėliau nesėkmingai bandė patekti ir pas Trečiojo Reicho ambasadorių Romoje, kad šiam taip pat „galėtų pareikšti linkėjimus dėl karo su bolševikais”[1]. Tiesa, nacių ambasadoriui sveikinimų S.Lozoraitis tuomet taip ir neišreiškė, nes nacių pareigūnas elgėsi arogantiškai ir lietuvių diplomato net nepriėmė. Kaip matyti iš šaltinių, būtent tokį S. Lozoraičio veikimą lėmė įsitikinimas, jog „bolševikų okupacijos pakeitimas vokiečių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn, Nepriklausomybės atstatymo linkui”[2].

Jeigu turėsime galvoje, kad dar nuo 1940 m. vasaros tarp nacistinės Vokietijos ir Didžiosios Britanijos vyko žūtbūtinės kautynės ore ir jūrose istoriografijoje dažnai vadinamos  „Mūšiu dėl Britanijos”[3], kad 1941 m. birželio 16 d. JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt nurodymu visoje JAV teritorijoje buvo uždarytos visos nacių Vokietijos diplomatinės atstovybės, Hitlerio diplomatai išprašyti iš šalies, o įtartini vokiečių tautybės asmenys internuoti specialiose stovyklose; jeigu turėsime omenyje, kad charizmatiškasis Didžiosios Britanijos premjeras Winston’as Spencer’is Churchill’is jau 1941 birželio 22 d. popietę viešai per BBC radiją pareiškė apie „visokeriopą” britų imperijos paramą užpultai Sovietų Sąjungai ir Jo Didenybės vyriausybės „tvirtą ryžtą sunaikinti Hitlerį ir jo nacistinį režimą”, tai negalėsime nepripažinti, kad lietuvių diplomatijos šefo veikla tomis dienomis buvo mažų mažiausiai keista ir kontroversiška. 

Iš esmės rodanti, kad S.Lozoraitis praktiškai nesiorientavo sparčiai kintančioje situacijoje ir kurį laiką naiviai plaukė Trečiojo Reicho kuriamiems įvykiams iš paskos. Negalėsime nepripažinti, kad dar likusio Vakarų demokratinio pasaulio politika važiavo viena kryptimi, o lietuvių diplomatijos šefo, kaip ir Laikinosios vyriausybės Kaune – visai priešinga kryptimi. Jei suvokiame visą politinės situacijos, tarptautinių santykių vektorių dichtomiškumą, tai ar galime stebėtis tuo, kodėl lietuviams užsienyje taip ir nepavyko sukurti egzilinės vyriausybės Antrojo pasaulinio karo metais arba tuo – kokioje politinėje padėtyje Lietuva atsidūrė jau po karo?

Žinia, kad taip 1941 m. vasarą mąstė ir veikė vadinamasis diplomatijos šefas  S.Lozoraitis – Lietuvos valstybę bandydamas atkurti iš Trečiojo Reicho malonės – nėra kažkas ypatingai keista ar nepaaiškinama. Tačiau, kada po 70 su viršum metų , po viso to, ką net eilinis civilizuotas žmogus šiandien žino apie nacių Vokietijos politiką bei jos rezultatus Lietuvoje ir Europoje, tokiam S.Lozoraičio mąstymui pritaria ir kai kurie istorikai, mano supratimu, yra jau labai sunkiai suprantama ir pateisinama. Juo labiau, kad net tuomet, t.y. 1941 m. vidurvasarį provokiškai lietuviško valstybingumo atkūrimo  orientacijai toli gražu pritarė ne visi lietuvių diplomatai. Štai Dr. Jurgis Šaulys, motyvuodamas būtent tarp lietuvių diplomatų ir politikų egzilyje įsigalinčiomis „bendrai pro-vokiškomis nuotaikomis” 1941 m. pavasarį netgi atsisakė dalyvauti Romos konferencijoje[4].

Apibendrinant kas aukščiau pasakyta, reikia konstatuoti keletą reikšmingų istorinių pamokų. Provokiška, pronacinė lietuviško valstybingumo atkūrimo strategija Antrojo pasaulinio karo metais nepasiteisino, nes sukilimo išdavoje gimusi Laikinoji Vyriausybė situacijos Lietuvoje faktiškai ir pilnai nekontroliavo nei vienos dienos. Jau nekalbant apie tai, kad sukilėlių įsivaizduojamai atkurta „naujoji” Lietuva liko be Klaipėdos ir vartų į jūrą.

Nežiūrint visų LAF’o ideologo ir vyriausiojo vado, turėjusio tapti Laikinosios Vyriausybės premjeru pulk. K. Škirpos politinių bei diplomatinių spekuliacijų, Trečiasis Reichas nei Lietuvos nepriklausomybės nei Laikinosios Vyriausybės jurisdikcijos Lietuvoje niekada nepripažino ir niekada to daryti neketino. Trečiojo Reicho garbei (jeigu tokia, žinia, šiuo atveju įmanoma iš principo?) reikia pabrėžti, kad naciai su pulk. K.Škirpa Berlyne elgėsi gana sąžiningai ir jam niekada nežadėjo pripažinti Lietuvos nepriklausomybės ir toleruoti Lietuvos valstybingumo jų kuriamoje „Naujojoje Europoje“. Priešingai, ne kartą ir ne du nacių pareigūnai LAF’o vadovui tiesiai į akis kalbėjo, kad nacių okupuota Lietuva liks tik Trečiojo Reicho provincija. Kalbant dar plačiau, apie Trečiojo Reicho ideologiją ir geopolitiką, apie nacių vidaus bei užsienio politikos „principus” bei metodus reikia pasakyti, kad jie Lietuvoje iš tiesų buvo pakankamai puikiai žinomi ir lietuvių spaudoje smarkiai kritikuojami dar nuo XX a. ketvirto dešimtmečio vidurio, kada lietuviams su nacizmu akis į akį teko susidurti Klaipėdos krašte; kada 1938 m. lapkričio 9-10 d.. naciai pašiurpino pasaulį surengdami „Krištolinę naktį”; kada 1938 m. gale prezidentas A.Smetona, motyvuodamas beprotiška rasine Hitlerio politika, atmetė K. Škirpos idėją vykti į Berlyną ir betarpiškai derėtis su Hitleriu dėl Klaipėdos išsaugojimo ir Lietuvos likimo, bei pagaliau, kada 1939 m. kovą Vokietija atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdą. Todėl lietuvių istoriografijoje ir ypač paraistorinėje literatūroje dažnai praslystantys teiginiai, kad esą Birželio 23-osios sukilėliams ir Laikinąjai Vyriausybei „nebuvo žinomi tikrieji nacių planai”, švelniai tariant, yra nesąžiningi. Bent jau kalbant apie sukilimo politinę vadovybę, kuri puikiai žinodama tikruosius nacių planus, kaip tik būtent ir skubino sukilimą bei Laikinosios Vyriausybės sudarymą Kaune, kad pastatytų Berlyną prieš „įvykusį faktą” ir taip priverstų Hitlerį pakeisti savo nuomonę… Turint galvoje, jog LAF’o vadai negalėjo nežinoti visos A. Hitlerio politinės epopėjos 1933–1940 m. bei to, kad niekas nepriverstų pakeisti nuomonės, nes to nesugebėjo nei prancūzų premjeras Edouard Daladier ne britų – Neville Chamberlain, nei Romos popiežiai Pijus XI ir Pijus XII, nei pagaliau išdidusis Lenkijos užsienio reikalų ministras plk. Jozefas Beck’as – tokie sukilimo politinių vadų lūkesčiai buvo smarkiai atitrūkę nuo realybės, iš esmės utopiški.

Politiškai, morališkai bei psichologiškai vertinant provokiškos, de facto pronacinės Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategijos iniciatorius ir kai kuriuos šalininkus svarbu pastebėti, kad jiems buvo būdingas politinis blaškymasis. Nenuoseklumas. Desperacija. Karščiavimasis. Tokių pavyzdžių, regis, galėtume rasti ne vieną, tačiau bene būdingiausia yra keliskart buvusio tarpukario metais Lietuvos premjero ir užsienio reikalų ministro Ernesto Galvanausko politinė ekvilibristika 1940–1941 m.: iš esmės vos per vienerius metus E. Galvanauskas suspėjo pabūti ir Justo Paleckio vadovaujamos ,Liaudies vyriausybės’ nariu ir pasidarbuoti LAF’e.

 Charakteringai išbalansuota, radikali šiuo atveju ir paties K. Škirpos politinių įsitikinimų transformacija. Iki 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo pulk. K. Škirpa garsėjo Lietuvoje savo kairiosiomis pažiūromis, antilenkiškumu ir gana ryškia prorusiška geopolitine orientacija. Ne be K. Škirpos žinios ir pritarimo 1926 m. rugsėjį, tuometinis premjeras ir užsienio reikalų ministras, socialistas liaudininkas Mykolas Sleževičius Maskvoje su sovietais sudarė ,džentelmenišką susitarimą’[5] politiškai nukreiptą prieš Lenkiją, o iš dalies ir prieš Latviją. Tačiau, maždaug jau nuo 1934/35 m. pulk. K.Škirpa savo politines pažiūras ir geopolitinę orientaciją radikaliai keičia ir bando Lietuvos užsienio politikos lokomotyvą pastatyti ant provokiškos užsienio politikos bėgių. Ši jo veikla tam tikrą apogėjų pasiekė 1939 m. sausį, kada Lietuvos URM vadovybėje ir net paties prezidento A. Smetonos rimtai buvo svarstomas klausimas dėl K. Škirpos pašalinimo iš diplomatinės tarnybos už instrukcijų laužymą, nustatytos politinės linijos nesilaikymą arba net visai savarankišką  – ,škirpišką’ užsienio politiką.

LAF’o politiškai parinkta ir sukilimo išdavoje iškilusi Laikinoji Vyriausybė su laikinuoju premjeru prof. J. Ambrazevičiumi priešakyje iš esmės neišvengė politinio kolaboravimo su Trečiuoju Reichu. Taip teigti pirmiausia leidžia Laikinosios Vyriausybės posėdžių protokolų turinio analizė, kur apstu antižydiškų, o kai kuriais atžvilgiais ir antilenkiškų ir antirusiškų (Vilniaus lenkų dramos ir Muzikinės komedijos teatrų uždarymas), diskriminacinių įstatymų, potvarkių, naciams būdingos retorikos. Jau nekalbant apie tai, kad ši quasi vyriausybė įsteigė Tautinio darbo batalioną ir koncentracijos stovyklą žydams, sukūrė ir pasirašė liūdnai pagarsėjusius Žydų padėties nuostatus, sukūrė išties originalią šių nuostatų priambulę, tačiau nepareiškė jokio oficialaus protesto prieš Holokaustą Lietuvoje. Kad Laikinoji Vyriausybė 1941 m. vasarą atsidūrė nacių „globoje” netruko pastebėti net Jungtinėse Amerikos Valstijose tuomet jau įsikūręs prezidentas Antanas Smetona. Nuo Laikinosios Vyriausybės atsistatydinimo praslinkus vos savaitei, savo naujajam bičiuliui, laiške Lietuvos pasiuntiniui Argentinoje dr. Kazimierui Graužiniui prezidentas rašė: „Grįžtelėjus į praeitį, nūdien jau galima įvertinti mūsų politinių srovių tėkmės klaidas. Per daug pasitikėta Berlyne Vokios[6] intencija (gera) Lietuvos linkui. Aktyvistai[7] manė, jog Vokia, išvijus bolševikus iš Lietuvos, bent dalį savo valdžios perleis jiems. Išėjo visai kitaip: Hitleris įsakė savo pastatytam „Ostlande” valdininkui paskelbti, , kad Pabaltijo kraštų nepriklausomas gyvenimas buvęs tik didelė klaida“[8].  Kiek vėliau, tų pačių metų rudenį, laiške į Buenos Aires jau minėtam dr. K. Graužiniui A. Smetona vėl rūgščiai ir ironiškai pastebėjo: „Va ir naujieji vadai: Valio Škirpa, valio gen. Raštikis,, valio Ambrazevičius, valio vienas po kito nacionalsocialistų globoje“[9].

Galų gale reikia pripažinti, kad Birželio sukilimas bei jo išdavoje susiformavusi Laikinoji Vyriausybė ne tik kad neiškovojo Lietuvai nepriklausomybės, bet dargi kai kuriais atvejais užsitraukė abejotiną tarptautinę „šlovę”. Provokiško Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategija 1941 m. gale suponavo situaciją, kada JAV Valstybės departamentas Lietuvos pasiuntinio Vašingtone Povilo Žadeikio net teiravosi ar kartais Laikinoji Vyriausybė nėra paskelbusi Jungtinėms Valstybėms karo? Netgi gerokai vėliau – 1942 m. vasarą kai kurie Lietuvai palankūs britų politikai bei diplomatai Lietuvos pasiuntiniui Londone Broniui Kaziui Balučiui dejavo, kad po žinomų 1941 m. vasaros įvykių Lietuvoje, paneigti antihitlerinės koalicijos sąjungininko Josifo Stalino tezę esą Sovietų Sąjungai Baltijos kraštai būtini strategiškai, nes juos savo interesams visada gali panaudoti Trečiasis Reichas, tampa gana sunku. Be to, išlikę archyviniai duomenys rodo, kad vienintelis teisėtas Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, tuomet jau gyvenęs JAV, taipogi kritiškai vertino ir susirūpinęs žvelgė į 1941 m. Birželio 23-osios sukilimą, jo politinius herojus bei šio sukilimo rezultatus ir buvo pasiryžęs viešai taisyti sukilėlių politines klaidas. Jau birželio 24 d. prezidentas per tarpininką kreipėsi į JAV Valstybės departamento Europos reikalų skyriaus vedėją Rėjų Attertoną su siūlymu paskelbti savo viešą telegramą prezidentui Franklin’ui Delano Roosevelt’ui. Amerikiečių diplomatui Antanas Smetona aiškino ir jį užtikrino, kad reaguodamas į situaciją Lietuvoje, jis nori savo telegramoje pabrėžti, jog tik jis, teisėtas Lietuvos Respublikos prezidentas, „niekada nepripažino Sovietų valdžios legitmumo Lietuvoje ir jokiu būdu nesiruošia pripažinti jokios kitos vyriausybės legitimumo, kuri bus sudaryta vokiečių kontroliuojamoje Lietuvoje, nes labai tvirtai ir aktyviai laikosi antihitlerinio nusistatymo”.

[1] Asta Petraitytė-Briedienė,  Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio veikla (1940–1983). Daktaro disertacija. Kaunas: VDU leidykla, 2011, p. 47.

[2] Ibid. [3] Patrick Bishop, Figter Boys: The Batle of Britain, 1940, New York: Penguin Books, 2004.

[4] Asta Petraitytė-Briedienė,  Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio veikla…, p. 40.

[5] Algimantas Kasparavičius, Kauno ir Maskvos „džentelmeniškas polonezas” varšuvai (1926–1936).in:  Lietuvos diplomatija XX amžiuje,  Vilnius: Vaga, 1999, p.92–118.

[6] Būtent tokį, baltiškai sumodernintą Lietuvos vakarinės kaimynės Vokietijos pavadinimą A. Smetona bandė populiarinti lietuvių tarpe.

[7] Galvoje turimas LAF’as

[8] Lietuvos Respublikos prezidento politinėje tremtyje A. Smetonos 1941 08  12 laiškas Lietuvos nepaprastąjam pasiuntiniui ir įgaliotąjam ministrui Buenos airėse dr. K. Graužiniui, in: Darbai ir dienos, Kaunas: VDU leidykla,  t. 52, p. 264.

[9] Lietuvos Respublikos prezidento politinėje tremtyje A. Smetonos 1941 10  11 laiškas Lietuvos nepaprastąjam pasiuntiniui ir įgaliotąjam ministrui Buenos airėse dr. K. Graužiniui, in: Ibid, p.269.