1941-aisiais buvo ištremta apie 1,3 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės narių, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos skaičius pagal tautybę.
Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo – pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną. Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 metų birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo ir kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, Apmaudu, kad žydo tremtinio sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama arba ignoruojama, tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija.

Pasak Solomono Atamuko, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje ėjo 16 žydų dienraščių, 30 savaitraščių, 13 neperiodinių leidinių bei buvo išleista apie 20 literatūros rinkinių. Po 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumo Lietuvai ir sekusios okupacijos žydų bendruomenė netruko patirti socialinių bei kultūrinių represijų. Buvo uždarinėjami visi žydų politinės dešinės bei politinės kairės spektro organizacijoms priklausę laikraščiai. Buvo uždarytas netgi populiarus tarp komunistų „Folksblat“, priklausęs žydų liaudies partijai. Be žydiškos spaudos draudimo, žydiškų leidinių redaktorių atleidimo iš darbo, sistema ėmėsi ir mokslinių institutų veiklos reorganizavimo bei uždarymo. Buvo apribota Žydų mokslinio instituto YIVO veikla, iš darbo atleisti darbuotojai, konfiskuotos įvairios šio instituto knygos, laikraščiai ir komplektai atsišaukimų. Buvo suvaržytos galimybės skaityti literatūrą hebrajų kalba, uždarinėjamos žydų bibliotekos.

Taigi visi žydai tremtiniai, išvykę sovietmečiu po tremties į Izraelį tuo metu nerealizavo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, nors niekada savo noru pilietybės nebuvo atsisakę, net tremiami į Sibirą, ir niekada neatgavo savo nacionalizuotos ar kitaip sovietų nusavintos nuosavybės, nors dėl jos ir buvo ištremti.

Kultūros istorikė dr. V. Davoliūtė rašo, kad  žydų tremčių ir žydų politinių kalinių istorijos yra visiškai netyrinėta Lietuvoje ir kitose šalyse.
Netgi priešingai, kelis dešimtmečius kartojamas nacių sukonstruotas mitas, kad žydai buvo lietuvių trėmėjai, kad žydas – trėmėjas bolševikas. Šis mitas sovietmečiu nebuvo dekonstruotas, Sovietmečiu žydų tremtis buvo vadinama rojumi, lyginant su Holokaustu. Žydų tarpe Holokaustas akcentuojamas labiau negu trėmimai.

Žydai tremtiniai pasakojo savo istorijas tik vaikams ir anūkams, o tie liudijimai vėliau būdavo užrašomi į prisiminimus. Dabar jau galima kalbėti apie žydų tremčių atminties sugrįžimą.

1941m. buvo tremiamas miestų elitas, turtingi išsilavinę žydai ir lietuviai. Dauguma žydų kalbėjo lietuviškai, nes lankė lietuviškas mokyklas ir daugelis namuose kalbėjo lietuviškai arba jidiš. Žydai tremtiniai turėjo ypatingą unikalią tremties patirtį, tačiau Holokausto tragedija suteikė jų grįžimui po tremties į Lietuvą ir tolesnei integracijai papildomų bruožų. Absoliučiai daugumai grįžimas buvo laikinas, nes jie išvyko į Izraelį.