Autorius: Dmitry Jakirevič (žydų kompozitorius ir poetas)

Jo gyvenimas blėso ne vienerius metus. Žodis  “blėso” nelabai tinka, prisimenant šį ryškų temperamentingą litvaką. Teisybę pasakius, jo fizinė sveikata prastėjo, bet gyvybingas intelektas visą gyvenimą liepsnojo tarsi nacionalinis deglas. Kaip, beje, ir pirmą pažinties dieną,  netgi jo nematydamas, bet tik girdėdamas jo aistringą balsą  Maskvoje 80-aisiais metais, pajutau, kokia  jis – ryški asmenybė.

Aš palyginau Arje su deglu, visų pirma turėdamas omenyje, jo dalyvavimą jidiš pasaulyje. Man rėžia ausį, kai žmonės sako “jidiš riteris” arba „atsidavęs“ , nes šie žodžiai skamba labai jau nežydiškai. Mano vaikystėje taip niekas nesakydavo. Juk  būdavo žmonių, mokančių kalbą arba jos nemokančių,  pastarieji atrodydavo keistokai.

Tačiau palaipsniui keistai ėmė atrodyti žmonės, mokantys “jidiš Wort”. Ypač žinant, kad berniukas užaugo Berlo Londono šeimoje, jis buvo pokario  Kauno žydų mokyklos mokytojas, mokykla egzistavo iki 1948 m. Litvakai stipriai laikėsi mame-lošn, ( mamos kalbos). Net tapęs Kauno medicinos instituto studentu, gražus vaikinas Arje išliko aistringu gimtosios žydų kalbos skleidėju. Nebaigęs studijų, jis pasinėrė į stiprėjantį pogrindinį sionistų judėjimą, tačiau tiesai iškilus į dienos šviesą, jis buvo priverstas palikti institutą. Jis  savo tikslą pasiekė,  kai Izraelyje tapo  “KOL Izrael” žydų (jidiš) programos vedėju ir redaktoriumi.

Jo temperamentą pažinau ne tik klausydamas naujienų pranešimus, atsiliepimus, komentarus ir daugybę programų įvairiomis temomis. Maždaug 80-aisiais jis būdavo, švenčių dienomis, skambindavo man į namus tiesiai iš radijo studijos su prašymu pasveikinti Izraelio tautą. Man buvo malonu, nors nelabai saugu.

Vienos laidos metu jis paprašė pakartoti žodžius, kuriais pagyrė aukštą žydų (jidiš) redakcijos laidų transliavimo lygį. Kai atvykau į Izraelį, supratau, kad ir ten, tada dar buvau Maskvoje, požiūris į mūsų kalbą keitėsi kaip į nereikšmingą, todėl  mano vertinimas, žvelgiant iš toliau, galėjo reikšti redakcijos palaikymą.

Mes susitikome su Arje 1988 m. sausio rytą, kai beveik pirmuoju skrydžiu iš Bukarešto mano šeima atvyko į Izraelį. Apie tai “Izraelio balsas” sužinojo, nes  mano draugai  gavo pranešimą apie išvykimą iš Maskvos. Tuo metu žydų sugrįžimas į tėvynę Izraelį – Alija dar buvo retenybė ir tuo labiau tokių nepasitaikydavo trap jidiš kalbančio jaunimo, kuris sugebėtų pabėgti iš Sovietų Sąjungos.

Interviu iš karto įvedė mane į Izraelio žydų kultūros aktyvistų ratą. Prasidėjo skambučiai iš visos šalies: geras! Netrūko skambinančių ir kalbančių, dalyvaujančių kultūriniame gyvenime su mame-lošn. Svarbiausia, mes pradėjome drauge rengti laidas.

Dabar, jau praėjus beveik 30 metų, galime pabandyti analizuoti abstrakčiai mūsų bendradarbiavimą. Svarbiausia, noriu paminėti ritmą ir intensyvumą, kurį Arje sugebėdavo išlaikyti pokalbyje. Temos eteriui būdavo pasirinkamos įvairiais būdais: jis dažnai pasiūlydavo aktualiją. Temas siūlydavau ir aš. Ypatingą vietą mūsų eteryje užėmė ciklas “Kinstler-dor” (menininkų karta).  Jis truko kelerius metus, dalinomės draugystės prisiminimais ir kalbėjom apie ryšius su iškiliais žydų kultūros veikėjais, su kuriais dirbom. Arje  mano istorijose nebuvo pasyvus. Kiekvienai istorijai jis užduodavo klausimus, kurie pakeisdavo planuotą pasakojimą. Aš prisipažinsiu, jis suteikdavo spalvą istorijai.  Įrašius kiekvieną programą, mes susėsdavome prie aparatūros  ir tvarkydavome turinį ir trukmę. Nors šiose situacijose reikėdavo atsižvelgti į Arje temperamentą, bet turiu pasakyti, kad jo principai niekada neperžengdavo proto ribų. Arje programose skambėdavo mano eilėraščiai ir dainos, gerai, kad tuomet buvo kam jų klausytis. Ypač įsimintinos būdavo šventinės programos, po kurių mes sulaukdavome daug skambučių iš savo klausytojų.

Arje sveikata blėso daugelį metų. Manau, kad būtų tikslinga pastebėti, kad viskas sutapo su mūsų kalbos ir kultūros nykimu. Ir jo išėjimas tapo tragiškai simbolinis. Jis – pokario kartos atstovas, iš šios kartos prieš porą dešimtmečių tikėtasi žydiško paveldo išsaugojimo.  Bet nenumaldomas likimas  paliko mums mažai vilties, būta iš tiesų taurių entuziastų pastangų prisiminti ir išlaikyti šlovingus istorijos puslapius ir paveldą.

Šiandien kalbėjau telefonu su jo našle Ella London. Pasakiau jai, kad mes dažnai jį prisimenam ir prisiminsim. ERE zain ondeink!

lzb.lt dėkoja Pinhos Friedberg už suteiktą informaciją ir nuorodą