Doc.dr. Aušra Pažėraitė

Šavuot šventė, kuri netrukus (2017 gegužės 30, 31) bus švenčiama, yra lyg Pesachą užbaigianti šventė. Lietuviškai jos pavadinimas reiškia savaitės, arba septynetas, tai  – nuoroda į septynias savaites nuo Pesacho, arba dar kitaip, nuo pjūties pradžios („Atskaitysi septynias savaites, pradėdamas skaičiuoti nuo to laiko, kai pjautuvas pirmąkart paliečia nepjautus javus. Tada tu švęsi Savaičių iškilmes, VIEŠPATIES, savo Dievo, garbei atnašaudamas geros valios atnašą pagal derlių, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave palaiminęs“ (Įst 16,9-10)), kurių metu buvo skaičiuojamos omero dienos (Kun 23,15-21) bei švęsta Lag b‘Omer šventė.

Tačiau ši šventė turi ir kitus pavadinimus, ateinančius iš Toros: „Pjūties šventė“ (Iš 23,16), „Pirmienų šventė“ (jom ha‘bikurim, Sk 28,26). O dar vienas pavadinimas, Aceret, – iš Toros išminčių. Pastarasis terminas tiksliausiai pabrėžia šios šventės kaip Pesacho šventės užbaigimo prasmę.

Nors Toroje ši šventė tiesiogiai nevadinama Toros dovanojimo švente (Matan Tora), t.y. su vienkartiniu istoriniu įvykiu, o pirmiausia siejama su derliumi, būtent ši šventės prasmė šiandien žinoma ir priimta. Žinoma, ir derlius yra priimamas kaip dovana, ir pjūties pradžia, ir pabaiga, kuri švenčiama kartu su Dievu, tam, kad būtų galima dėkoti už jo rūpestį ir Apvaizdą. Tačiau vien jis nesuteiktų šios šventės prasmei išskirtinumo.

Penkiaknygėje galima rasti nuorodų, kad izraelitai, sėkmingai išėję iš Egipto, pasiekė Sinajaus kalną trečią, t.y. Sivano, mėnesį (Iš 19,1-2):

„Trečią mėnesį po išėjimo iš Egipto, šią dieną izraelitai atėjo į Sinajaus dykumą.  Iškeliavę iš Refidimų, jie įžengė į Sinajaus dykumą ir apsistojo dykumoje“ (vertimas pakoreguotas, labiau priartinant prie pažodinių hebrajiško teksto reikšmių). Sunku pasakyti, kurią konkrečiai dieną po to, kai jie apsistojo dykumoje, galėjo įvykti tas svarbus įvykis. Tuo labiau, kad net ir nepasakoma, kurią konkrečiai dieną jie atvyko. Yra tik mįslingas išsireiškimas „šią dieną“. Raši pateikia aiškinimus: „Šią dieną (ביום הזה) – jaunaties dieną. (Mekhilta d‘Rabbi Jišmael 19; Šabbat 86b). [Tokiu atveju] [b]ūtų reikėję rašyti ne ביום הזה (šią dieną), bet ביום ההוא, „tą dieną“. Ką tokiu būdu reiškia žodžiai „šią dieną“? Kadangi jie nurodo dieną, kada izraelitai atkeliavo prie Sinajaus, kad priimtų Torą, jie turi omenyje tai, kad Toros įsakai turi būti jums kiekvieną dieną kaip kažkas nauja (ne pasenę, ir kažkas, nuo ko jau pavargote), taip, lyg Jis būtų davęs jums pirmą kartą šią dieną (Jalkut Šimoni 273; Berakhot 63b).

Šiuolaikiniai komentatoriai teigia, kad dėl to ir nėra jokios specialios micvos (įsako), tiesiogiai susijusios su tuo, kad reiktų atsiminti Matan Tora įvykį, skirtingai nuo visos eilės įsakų, kurie susiję su tuo, kad reikia atsiminti Išėjimą iš Egipto. Nes tai vienokiu ar kitokiu būdu susilpnintų suvokimą, kad Tora turi istoriją bei jos vienkartinę prasmę pranokstančią reikšmę.

Dažnai yra naudojama tautą pagimdžiusio įvykio analogija, kai kalbama apie Pesachą ir Išėjimą iš Egipto. Kai kalbama apie Matan Tora, Šavuot, sakoma, kad tai brandos įvykis. Lyg „brandos atestatas“. Ravas Kušnyras, kalbėdamas apie omero skaičiavimo prasmę, aiškina, kad, skirtingai nuo dienų skaičiavimo būdo, kai likusį laiką iki įvykio, kurio laukiama kaip išgelbėjimo, išsilaisvinimo (pvz., iš kalėjimo, laukiant paskutinio skambučio mokykloje), skaičiuojama atbuline tvarka, omeras skaičiuojamas priešinga tvarka. Taip, kaip skaičiuojama kaupiant (lyg derlių). Tokiu būdu omero skaičiavimo laikas – 49 dienos, galėtų būti dienos, per kurias, kaip aiškina r. Kušnyras, kasdien reikėjo kažką taisyti, koreguoti savyje, kad būtų tinkamai pasiruošta priimti Torą. Ir tada aiškėja, kad Išėjimo iš Egipto šventimas, per kurį reikia iš naujo suvokti, prisiminti, netgi dar kartą patirti tą vienkartinį įvykį tik pradeda nuolatinių, kasdienių pastangų reikalaujantį darbą su savimi, kuris leidžia pilnai priimti Toros dovaną.

Talmudo išminčiai (Chazal), galbūt siekdami pabrėžti šį momentą ir kartu istoriją pranokstantį Toros dovanojimo įvykį, įprasmino tradiciją, kuri lyg atkartotų Pesacho sederį (kuris vadinamas leil ha‘seder, sederio naktimi), visą naktį besitęsiančią Toros studijavimo, skaitymo tradiciją, vadinamą leil Šavuot. Ji aiškinama ir kaip Tikkun Leil, t.y. naktis, per kurią ištaisoma toji, anų izraelitų padaryta klaida, kad tą naktį, prieš labai reikšmingą dieną, prieš gaunant Torą, jie tiesiog miegojo, tokiu būdu ne tik ruošiantis iš naujo patirti Toros dovanojimo įvykį, bet ir kažką ištaisant. Egzistavo tradicija imti mokyti vaikus Toros kaip tik pradedant šia diena.

Tai viena iš trijų didžiųjų švenčių, Penkiaknygėje vadinamų šaloš regalim, pažodžiui trimis [šventėmis, kurioms švęsti reikia] atkulniuoti [į Šventyklą] (regalim, reiškia tiesiog kojas), ir tai buvo įpareigojimas, skirtas vyrams Izraelio žemėje, kai dar stovėjo Jeruzalėje Šventykla, atnešti derliaus pirmienas. Visa tai reiškia, kad atėjo šventinė diena (jom tov), ir jos metu galioja šventiniai draudimai dirbti (išskyrus valgio ruošimą, ugnies nešimą). Prieš tris dienas iki jos atšaukiami įsakai, kurie buvo susiję su gedulu, skaičiuojant Omerą, o gedulas – dėl maro, kuris ištiko Rabio Akivos mokinius, kuris nusinešė tūkstančius jų gyvybių kaip tik tuo periodu. Atšaukimas, kaip rašoma Išėjimo knygoje, izraelitams, priėjusiems prie Sinajaus kalno, buvo nurodyta tris dienas ruoštis.

Sinagogoje skaitomi „10 Ištarmių“ (Dekalogas). Ypatingas šventės skaitinys – Rutos knyga. Rutos, karaliaus Dovydo pramotės, kilusios iš moabitų, istorija, leidžia būtent šią dieną kalbėti apie gijūrą – tapimo žydų bendruomenės nariu ar nare, priėmus Torą,  jos prasmę ir reikšmę. Tradicijoje interpretuojama, kad ir pati Šavuot šventė gali būti suprantama kaip izraelitų gijūras, Toros priėmimas ir įsipareigojimas jos laikytis.

Šavuoto tradicijos: šią dieną namai puošiami žaliomis šakelėmis, valgomi pieniški produktai. Aiškinama, kad iki tol valgydavo, neprisilaikydami košerinio maisto įsakų, ypač mėsą, o gavus įsakus apie košerinį maistą, reikėjo laiko persiorientuoti ir skersti kaip reikalaujama, bei paruošti indus, todėl lengviausiai prieinamas košerinis produktas buvo pienas. Be to, aiškinama, jog buvo Šabas, negalima buvo skersti, laikantis įsakų, o pienas buvo primelžtas iš vakaro. Pagal kitas interpretacijas, pati Tora kartais lyginama su pienu, nes „Giesmių giesmės“ knygoje parašyta “Lyg pienas ir medus po tavo liežuviu”. Galima šią metaforą suprasti ir taip, kad kūdikis visiškai pasisotina pienu, taip ir Tora gali žmogų visiškai pasotinti. Dar yra ir kitų interpretacijų, ateinančių iš mistinių mokymų, pavyzdžiui, hebrajiško žodžio pienas gematrija yra 40, o šis skaičius reiškia 40 dienų, kurias Mozė praleido ant Sinajaus kalno, gaudamas Torą.