2017m. gegužės 5 d. LGGRT kvietimu, Ukmergės Dukstynos pagrindinės mokyklos dešimtokė Viktorija Stundžytė, Ukmergės Tolerancijos ugdymo centro narė, dalyvavo respublikiniame konkurso „Laisvės ir kovų kančių keliais“ laureatų apdovanojime Vilniuje. Moksleivė su mokytojomis lankėsi Genocido aukų muziejuje, Seime ir Mokytojų namuose, kur buvo įteikti apdovanojimai. Viktorija taip pat buvo paskatinta  kelione į Strasbūrą.

Mokinė konkursui pateikė istoriją apie moterį, Stasę Ruzgytę- Staputienę, kuri būdama maža mergaitė,  netekusi mamos, įvaikinta, išgyveno  sovietinę ir nacistinę okupacijas. Visas darbas sugulė į 100 puslapių pasakojimą, kuriuos mokinei teko iššifruoti ir užrašyti.

Kaip prisipažįsta pati Viktorija, jai šis darbas yra neįkainojama patirtis, kurią galima panaudoti gyvenime labai dažnai ir taip pat priminti, kas dėjosi pasaulyje, savo vaikams ir vaikaičiams. „Klausydama įrašų kartais norėjau patekti į tas vietas, apie kurias pasakojo ši moteris,  bet kartais tiesiog norėdavau pabūti herojumi ir ištraukti visus tuos žmones iš ten, kad jiems nebereikėtų daugiau kentėti ir matyti to, ką matė visi įrašuose pasakojami žmonės“, – sako Viktorija Studžytė.

Stasė Staputienė – viena iš nedaugelio ukmergiškių, kuri gali didžiuotis garbingu „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus“ apdovanojimu. Šiuo kryžiumi po mirties buvo apdovanoti žydus nacistinės okupacijos metais gelbėję jos tė­vai. S. Staputienė puikiai atsimena to meto įvykius, kai į jų vien­kie­mį at­ėjęs ge­ras pa­žįs­ta­mas pa­pra­šė neei­li­nės pa­slau­gos – pri­glaus­ti žy­daitę su vaiku.  ­Žy­dai­tes Ruz­giai na­muo­se glaudė apie pu­sę me­tų – nuo 1944­-ųjų ba­lan­džio iki lap­kri­čio mė­ne­sio. Pa­si­bai­gus ka­rui vė­liau jos emigravo.

„Trėmimai, karas, kulkos, nekaltų žmonių žudymai, vaikai, atskirti nuo tėvų visiems laikams, kitų tautų diskriminacija, susidorojimai… Viskas sukosi galvoje lyg filmas. Ši moteris tame filme dalyvavo. Tokie žmonės kaip ji, yra gyvas pavyzdys mums ir palikimas žmonėms, kas nutiko prieš tai, kai mūsų tėveliai buvo tokie, kaip mes, o mūsų seneliai ir proseneliai kentėjo visus vargus ir visą siaubą. Kiekvienas jos sakinys, kiekvienas įrašas, kiekvienas kvėptelėjimas vis giliau įtraukdavo į šių žinių ir pasakojimų sūkurį. Sužinojau tai, ko niekada nemaniau, kad žinosiu. Tai daug kartų geriau už visa tai, kas pateikiama mokykloje. Žmogaus balsas, tos akys, kuriose atsispindi patirtas vargas, pasakoja, kad tokius žmones kaip ji, mes turime saugoti, suprasti ir padėti. Džiaugiuosi, kad būtent ši moteris sutiko su manimi pasidalyti tokia neįkainojama ir labai skaudžia patirtimi“ – dalinosi įspūdžiais Viktorija.

Mokinę konkursui  ruošė lietuvių kalbos mokytoja Elvyra Augustinavičienė ir istorijos mokytoja Vida Pulkauninkienė.

Informaciją pateikė Ukmergės Dukstynos TUC koordinatorė Vida Pulkauninkienė