Prabėgo jau metai, kai Kauno žydų bendruomenė neteko vieno seniausių ir garbingiausių savo narių – Judelio Ronderio. Jo atminimas buvo pagerbtas malda, prieš prasidedant Šabui, o vėliau vakarienės metu daugelis susirinkusiųjų dalinosi prisiminimais apie šį nepaprastą žmogų. Tai buvo labai inteligentiškas, šiltas, nuoširdus ir sąžiningas žmogus, šviesų protą ir išmintį išsaugojęs net sunkios kankinančios ligos patale, iki paskutiniųjų gyvenimo minučių. Jis buvo labai aktyvus, domėjosi daugybe dalykų ir inicijavo nemažai veiklų ir projektų. Dar gūdžiais sovietų laikais jis pirmas pradėjo ieškoti žydų gelbėtojų, pasakoti apie juos bei rūpintis jų pagerbimu bei pagalba jiems. Taip pat jis ieškojo ir žydų žudikų, pats, nebijodamas pasekmių, susisiekdavo su jais, mėgino belstis į jų sąžinę ir sutrikdyti jų ramų miegą. Jis buvo žydų saviveiklos pradininku Kaune, sovietų laikais įkūrė ir entuziastingai vadovavo dramos būreliui, kurio spektakliai sulaukdavo žiūrovų antplūdžio. Pasirodymai vykdavo jidiš kalba, todėl jis ieškojo aktorių, mokančių šia kalbą. Į kolektyvą buvo pakviestas ir vienu pagrindinių aktoriumi tapo dabartinis KŽB pirmininkas Gercas Žakas, kaip gerai mokantis jidiš. J. Ronderis rūpinosi savo tautiečių gerbūviu, pagalba sunkiau besiverčiantiems, jis užmezgė ryšius su vokiečių labdaros organizacijomis, įgavo didžiulį jų pasitikėjimą ir gaudavo lėšų materialinei pagalbai KŽB nariams.

Buvęs kėdainietis, Holokausto metu netekęs savo šeimos, artimųjų, buvęs evakuacijoje, tarnavęs 16-oje divizijoje, J. Ronderis savo širdį ir jėgas ilgus metus skyrė ir aukojo kitiems. Žmonės, kuriems teko jį pažinti, niekada jo nepamirš, jų šiltų pasakojimų apie senelį malonu buvo klausytis Judelio anūkui Dovydui, specialiai senelio metinėms atvykusiam iš Vokietijos, ir ilgametės Judelio globėjos Stefos Ancevičienės dukrai Kristinai, kuriai Judelis taip pat buvo tapęs labai artimu žmogumi.