Sveikina, daug sveikatos, laimės, ištvermės Jums linki Lietuvos žydų bendruomenė ir dovanoja gėles iš širdies… Žmogaus gyvenimas matuojamas ne metais, o nuveiktais darbais. Jūs esate gabus technokratas, kuriantis ir mąstantis, – padarėte daug naudingų, įsimintinų darbų, kuriais galite didžiuotis. Širdy susikaupė išmintis ir patyrimas, ir nueitų kelių rimtis. Linkime, kad skubantys metai Jums atneštų, džiaugsmą, namų šilumą ir viltį.
Linkime gyventi iki 120!
Jakovas Mendelevskis augo Ukmergėje, gražioje pasiturinčioje šeimoje. Jam buvo 9-eri, kai 1941 birželio 14d. ankstų rytą į duris pasibeldė ir liepė šeimai greitai susiruošti į tremtį. Tą rytą iš Ukmergės išvežė į tremtį daug žydų. Sunkvežimiu nuvežė į Jonavą, tėvą iškart atskyrė, Jakovą su mama ir broliu varė kaip ir kitus į gyvulinius vagonus ir išvežė. Tėvą suėmė ir teisė, jis gavo 10 metų Stalino lagerių pagal 58-tą straipsnį, jį išvežė į lagerį Krasnojarsko krašte.
Tėvas kalėjo Krasnojarsko krašte, o Jakovą su mama išvežė į Altajaus kraštą. Vagonas buvo pilnas žydų iš Ukmergės. Jis prisimena, kituose vagonuose buvo lietuviai, bet žydų buvo daugiau.
Nuo tada viskas pasikeitė, jis tapo Lietuvos žydo tremtinio vaiku. Jakovas Mendelevskis apie savo vaikystę ir gyvenimą yra pasakojęs LŽB tinklapiui lzb.lt.
„Kartą pavasarį tremtyje vietinis Medvedevkos gyventojas pasišaukė mane ir sako: „Štai tau gabalas žemės, sukask ją, o čia – maišas bulvių, pasodink jas“. Sukasiau, pasodinau kaip jis mane išmokė. Rudenį iškasiau labai daug didžiulių bulvių. Tik nebuvo, kur jų laikyti. Rūsys buvo prastas. Šalčiai žiemą siekdavo – 40 laipsnių, bulvės sušalo, bet aš gaminau maistą iš suledėjusių. Išmokau virti sriubą ir net iš lupenų kepti kotletus.
Po mokyklos baigimo išvažiavau mokyti į Rusiją, į inžinerijos institutą. Jį baigęs, gavau paskyrimą į Vilniaus Žalgirio gamyklą dirbti konstruktoriumi, po to patekau į vyriausio konstruktoriaus skyrių, į konstruktorių biurą. Vėliau perėjau dirbti į Komunaro gamyklą vyriausiuoju konstruktoriumi. Bėgo metai. Sovietų sąjungos ministras paskyrė mane keturių gamyklų: Irkutsko, Jerevano, Vilniaus ir Odesos staklių gamyklų generaliniu konstruktoriumi. Turbūt mano technokrato galva buvo to verta. Projektavom stakles. Aš – nepartinis žydas anais laikais tapau vadovu. Visa, ką aš gyvenime patyriau, neišnyko iš mano atminties, aš daug supratau, suvokiau, todėl buvau nepartinis. Dalyvaudavau darbiniuose susitikimuose su garsiais Sovietų sąjungos mokslininkais, ministrais, gerai juos pažinojau. Gaminom stakles eksportui, o tai nebuvo paprasta. Prisimenu sukonstravau stakles, pagaminau ir išsiunčiau į Vokietijos miestą Acheną, kuriame buvo Vakarų Vokietijos mokslinis staklių institutas. Jie priėmė stakles kaip tinkamas eksportui į Europą. Po to dirbom daugelį metų su garsia Maho firma, kurios staklės atliko veiksmus pačios, be žmogaus. Komunare dirbau iki 2001 metų. Vilniaus Komunaro gamykla buvo taip pat labai aukšto lygio. Kartą atvyko JAV staklių gamintojų draugijos Europai atstovas. Vaikščiojom su juo po Komunaro gamyklą. Jis pasakė, kad viskas, ką pamatė pasiekta per kelis dešimtmečius, o sugriauta per mėnesį.
Papjovė vištą, kuri dėjo auksinius kiaušinius. Kai nebelieka kuriančių žmonių, mąstančių ir skaičiuojančių mikronais ( plauko storis 1,40 mikrono), o mes gaminom stakles 0,6 mikrono tikslumu. 15% produkcijos eksportuodavom į Austriją, Vokietiją, Šveicariją, Izraelį. Po to pramonė buvo sugriauta. Ji Lietuvos valstybei kūrė vertybes, kurias buvo galima eksportuoti ir importuoti kitas reikalingas vertybes. Turime istorinį pavyzdį, kaip nereikia dirbti. Susitikdavau su kitais gamyklų vadovais, man sakydavo, kad geriau neklausinėčiau, kas ir kodėl.
Buvau Šveicarijos staklių gamykloj CIP, kuri užsakymų turėdavo 5 metams į priekį. Ji nesireklamavo. Klausdavau, kodėl jie neplečia gamybos, man atsakydavo, kad tikrai plėstųsi, bet trūksta aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Šiais laikais reikia 10 metų, norint paruošti gerą konstruktorių. Įvairiuose Lietuvos miestuose buvo nemažai aukštos klasės staklių gamyklų. Kaip viskas dingo? Vokietijoje tuo metu buvo 3700 įvairių inžinerinių gamyklų. Lietuvoje buvo gal 200, kodėl sugriovė?“
Ukmergėje likusius Jakovo artimuosius nužudė per Holokaustą. Kartą nuvykęs ten, kur sušaudė senelį, į nepaprastai gražią Ukmergės vietą: aplinkui Pivonijos miškas ir pieva jis pagalvojo, kad jiems buvo dar baisiau nuo to grožio aplinkui.
„Daugiau niekada ten nevažiuoju, negaliu matyti, aš viską atsimenu, kalbėti apie tai negaliu. Suskaičiavau visus giminės žmones, nužudytus per Holokaustą Kavarske, Širvintose, Kaune, Ukmergėje – viso 49, daugiau nebeskaičiavau. Nei mama, nei tėvas nieko nenorėjo pasakoti“