Doc. dr. A.Pažėraitė

Pesachas –  švenčiamas pavasarį, pradedant Nisano 15 diena (7 dienas Izraelyje, 8- diasporose). Pirmiausia šventė susijusi su izraelitų išvedimu iš Egipto, kuris kiekvieną kartą švenčiamas kaip asmeniškas išėjimas iš Egipto ir išsilaisvinimas iš vergovės. Toros autoritetai dažnai šį įvykį aiškina kaip tautos gimimo įvykį, kurį lydėjo „gimdymo skausmai“ – visi sukrečiantys įvykiai Egipte: 10 Egiptą ištikusių ženklų, makot, kurių paskutinis – avinėlio aukojimas, patepant jo krauju izraelitų namų durų staktas, kad pro juos praeitų mirties angelas, nieko namuose nepalietęs, – suteikė šiai šventei vieną iš vardų – pesach (nuo hebr. pasah, kuris reiškia aplenkti, praleisti, žr. Iš 12:23, ir nuo šio žodžio – pesach, būtent šiai šventei skirta avinėlio auka, kuri būdavo aukojama, kol stovėjo šventykla).

Kiti šventės vardai – hag ha-Macot („Macų (neraugintos duonos) šventė“ (Iš 23:15; Kun 23:6; Įst 16:16). R. Josefas Dovas Soloveičikas aiškino, kad žydų švenčių pavadinimai pirmiausia nurodo įsakus, susijusius su ta ar kita švente, o ne kokius nors pasakojimus ar dar nežinia ką.

 Todėl visiškas nesusipratimas, kai krikščionys šią šventę vadina „žydų velykomis“. Dar daugiau, šis žodis ateina iš netgi iki-krikščioniškos lietuviškos pavasario šventės, tai kokia galėtų būti jos sąsaja su šia švente?

Pesacho šventė, kaip matom, susijusi su įsakais aukoti avinėlį ir valgyti macą septynias dienas. Aukojimas turėdavo būti atliekamas išvakarėse, Nisano 14 d., ir valgomas kartu su maca ir maroru (karčiomis žolėmis), dėkojant Dievui už išgelbėjimą nuo dešimtojo Egiptą ištikusio ženklo („makat bechorot“, „pirmagimių ištikimas“). Šventyklą sugriovus avinėliai nebėra aukojami. Macos valgomos, prisimenant išvedimą iš Egipto, kai nebuvo laiko raugti tešlos.  Mišna (Babilono Talmudas, traktatas Pesachim 10:5) aiškina: „Rabbanas Gamalielis sakydavo: „Tas, kuris nepasakė šių trijų dalykų per Pesachą, neatliko savo pareigos, ir tai yra: Pesacho auka, maca ir maror.  Pesachas [aukojamas], nes Visagalis praėjo pro mūsų tėvų namus Egipte. Maca [valgoma], nes mūsų tėvai buvo atpirkti iš Egipto. Karčios žolės – kadangi egiptiečiai kartino mūsų tėvų gyvenimą Egipte. Kiekvienoje kartoje asmuo turi laikyti save asmeniškai išėjusiu iš Egipto, kaip pasakyta: „Ir sakysi savo sūnui tą dieną, sakydamas: „Taip yra todėl, kad Viešpats padarė tai man, kaip išėjau iš Egipto“. Todėl mūsų pareiga yra dėkoti, girti, šlovinti, garsinti, aukštinti, teikti garbę, laiminti, liaupsinti ir garbinti Tą, Kuris padarė visus tuos stebuklus mūsų tėvams ir mums: Jis ištraukė mus iš surakinimo į laisvę, iš sielvarto į džiaugsmą, iš gedulo į šventę, iš tamsos į šviesą, ir iš vergovės į atpirkimą. Todėl sakykime Jo akivaizdoje Haleliuja!“

Kai Šventykla buvo sugriauta, avinėliai nebėra aukojami, ir šiandien ant Pesacho sedero specialaus padėklo (keara) padedamas keptas vištos sparnelis ir virtas kiaušinis viena vertus turi priminti tą auką, iš kitos pusės (bent jau pagal kai kuriuos aiškinimus) – priminti pačią šventyklą.

Pesacho šventės šventimas prasideda vakariniu Sederiu (ypatingai sutvarkyta ritualinė vakarienė), per kurią tėvų vaikams perduodama žinia apie išlaisvinimą, ir traktato Pesachim mišna (10:4) perduoda keturis klausimus „Ma ništana…“ („Kuo skiriasi…“), kurių turi klausti vaikas, ir į kuriuos tėvas turi atsakyti. Išminčių taip pat buvo nustatyta, kad reikia kiekvienam dalyviui išgerti keturias taures vyno (Pesachim 10:1). Vienas iš aiškinimų yra toks, kad skaičius keturi nurodo keturis išlaisvinimo aspektus, kurie randami Iš 6,6-7:

„Todėl sakyk izraelitams: ‘Aš esu VIEŠPATS! Išlaisvinsiu jus iš egiptiečių lažo ir išgelbėsiu iš jų vergijos. Atpirksiu jus pakelta ranka ir teismo rykštėmis. Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas. Jūs žinosite, kad aš VIEŠPATS, jūsų Dievas, kuris išlaisvino iš egiptiečių vergijos“.

  Klausimai ir atsakymai, ir visa vakarienės tvarka ilgainiui buvo sudėta į rinkinį, vadinamą Haggada šel Pesach.

Ant sederio lėkštės (kearos) sudedami dalykai, kurie turi būti paruošiami dar iki saulėlydžio: viršutiniame kairiajame krašte virtas kiaušinis (simbolizuojantis Hagigą – specialią auką, kuri turėdavo būti atnašaujama Šventykloje per tris didžiąsias piligrimines šventes (Pesachą, Šavuot ir Sukkot), priešais jį dešinėje pusėje zroa (apkeptas gabalėlis košerinio gyvūno mėsos su kaulu, kuris turi priminti Pesacho avinėlį, tačiau iškeptas turi būti dar iki saulėlydžio). Kiek žemiau, tarp kiaušinio ir zroa dedamas maror (karčios žolės). Tokia tvarka priimta todėl, kad pasakyta, kalbant apie Pesacho auką „Su maca ir karčiomis žolėmis ją valgysi“.

Žemutinėje dalyje dedami charoset, karpas ir chazeret. T.y., iš karto po zroa, žemiau, taip pat dešinėje pusėje dedamas charoset (tirštas mišinys iš trintų obuolių, migdolų, cinamono, imbiero, graikinių riešutų ir vyno). Į jį mirkomas maroras, todėl jis ir dedamas šiek tiek žemiau maroro. Charoset primena molį, iš kurio izraelitai Egipte gamino plytas. Kairėje pusėje, po kiaušiniu, priešais charoset  dedamas karpas (paruošta valgymui ne tokia karti daržovė, ir šiandien dažnai tai būna bulvės, bet taip pat būna naudojamas salieras, ridikėliai, ir pan.). Galiausiai, apačioje, beveik per vidurį tarp charoset ir karpas, nors ir žemiau jų, dedamas Chazeret – salotų lapai ar kuri nors kita daržovė, kuri gali būti ir maroru (t.y., skiriasi tik funkcionaliu pavadinimu, o ne turiniu). Tokiu būdu jis atsidurs po maroru. Chazeret buvo įvesta tam, kad būtų galima atskirti vieną dalyką, su kuriuo susijęs specialus įsakas (susijęs su maroru), nuo kito, kuris sederio eigoje pasirodo kaip priminimas apie įvykusį stebuklą. Visi trys dalykai, dedami apačioje, papildo viršutinius tris, kurie yra pagrindiniai sederio ritualui, nustatyti išminčių.

Ant sederio stalo turi būti iš anksto padėtas vynas visoms keturioms taurėms, maca, sūrus vanduo (primenantis sūrias ašaras) ir žvakės. Be taurių visiems dalyviams, dar yra paruošiama papildoma taurė pranašui Elijui. Tai sąsaja su Mesijo laukimu, remiantis pranašo Malakhijo žodžiais (Mal 3:23): „Žiūrėk! Pirma negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją“. (O šiuolaikiniuose feministiniuose sederiuose dar padedama ir Mozės ir Aarono sesers Mirijam taurė su vandeniu, kuris simbolizuoja vandens šulinį, kuris lydėjo izraelitus dykumoje).

Trys macos sudedamos viena ant kitos arba į tam skirtą formą, arba tiesiog į švarią servetėlę ar ką nors panašaus, dedamos po keara arba šalia jos, taip pabrėžiant įsako valgyti macą reikšmę, kuri ateina iš pačios Toros, o ne iš išminčių. Baigiantis sederiui būna atidaromos durys, taip liudijant, kad ši naktis yra „budėjimo naktis“ (pagal Iš 12:42).

Pagrindiniai sederio ritualiniai komponentai, nustatyti Pumpeditos ir Sūros rabiniškose akademijose ir priimti daugelyje žydų diasporos žydų bendruomenių yra tokie: kaddeš (pašventinimas, Kidduš), rechac (ritualinis rankų plovimas), karpas (žolių valgymas, pamirkant jas sūriame vandenyje), jachac (viduriniosios macos perlaužimas, vieną dalį paslepiant kaip afikomaną, kuris bus suvalgytas paskutinis, primenant apie Pesacho avinėlį, kuri turėjo būti suvalgomas paskutinis), maggid (pasakojimas), rechac (ritualinis rankų plovimas valgiui), moci (palaiminimas prieš valgį), maca (viršutinės ir vidurinės perlaužtos macos valgymas), maror (karčių žolių valgymas, padažant į charoset), korekh (valgymas „sumuštinio“ iš karčių žolių ir žemutinės macos, prisimenant praktiką, paminėtą Sk 9:11 „Jie atnašaus ją antro mėnesio keturioliktą dieną, temstant; jie valgys avinėlį su nerauginta duona ir karčiosiomis žolėmis“), šulchan arukh (šventinės vakarienės valgymas), cafun (afikomano ieškojimas, suradimas ir valgymas), barekh (Palaiminimas po valgio), Hallel (šlovinimo psalmių skaitymas), nirca  (baigiamoji formulė).