Andres Spokoiny    

Fridrichas Vilhelmas Nyčė (19 a. garsus vokiečių filosofas ir rašytojas) įsivaizdavo, kad egiptiečiai buvo blondinai. Atsiprašau: mano mintys lenkia viena kitą, bet pradėkime nuo pradžių:

Nepaisant žmonių šnekų, F. Nyčė nebuvo antisemitas. Priešingai, jis stojo prieš antisemitizmą, kuris šėlo Vokietijoje jo gyvenimo metais. Savo privačiuose laiškuose jis rašė, kad antisemitai, net ir jo rasistė sesuo, “turėtų būti nušauti.” (O jūs manėte, kad tik jūsų šeima turėjo problemų…)

Nyčė turėjo savo požiūrį į Pesachą, nors iš tikrųjų tai – jo problema, bet ji yra svarbi.

Akiniuotam filosofijos profesoriui žydai, su savo “vergų sukilimu iškreipė natūralią tvarką” ir sukūrė “vergų moralę”, kuri prieštaravo “valdovo moralei”, pastaroji buvo natūrali ir pageidautina pasaulio tvarka. Žydų išsivadavimas iš vergovės atvedė į “kolektyvinį  žmogaus išsigimimą”. Būtent taip savo laiku suvokė Nyčė. Prancūzijos revoliucija, JAV revoliucija ir demokratija apskritai, Nyčei buvo tiesioginis žydų vergų pradėtos moralės revoliucijos rezultatas. Prigimtis – Nyčei yra galios taisyklė. Todėl šeimininkas – “valdovas” yra natūralus, reikalingas ir kilnus. Nyčė įsivaizdavo istorinius šeimininkus kaip raumeningus Šiaurės blondinus, net jei jie buvo graikai, romėnai, arba šiuo atveju – egiptiečiai. Nyčė – Tacito, Romos imperijos rašytojo, istoriko, politinio veikėjo, – pasekėjas, kuris teigė, kad tinkama pasaulio tvarka yra ta, kurioje “stiprūs daro tai, ką jie gali, o silpni kenčia, nes jiems privalu kentėti.” Žydai buvo kalti, nes apvertė šią logiką, kuri egzistavo iki jėgos nuvainikavimo kaip pagrindinė gėrio ir blogio ištaka, sukurta silpnesniojo moralei įtvirtinti.

Vergų moralė yra nenatūrali ir jos negalima lyginti su jėgos troškimu, natūraliu, įgimtu noru dominuoti. “Tai yra nenatūralus, visiškai prieštaraujantis prigimčiai dalykas, ir dar šlykščiau, kad pavadinime yra gražus žodis “moralė”. Su subtilia apgaule, vergams pateikiamos nenatūralios sąvokos: gailestis, užuojauta, jautrumas ar rūpestis, siekiant pakirsti natūralius, sveikus ir dominuojančius galingųjų instinktus. Net sąžinės sąvoka yra žydų vergo išradimas. Sąžinė yra nenatūrali vergo manipuliacija, skirta karaliaujančiam galingajam. Visa moralinė sistema, pagrįsta lygybe ir gerumu, nes šiuo atveju “galingiesiems blondinams” prireikė savo galią pritempti prie teisės, etikos ir moralės.

Oho. Jūs suprantate, aišku jis nebuvo antisemitas, nes negalėjau sugalvoti geresnio komplimento žydams ir judaizmui. Nyčė buvo teisus: Judaizmo  pamatinis veiksmas –  vergų sukilimas, skelbiantis laisvę visiems, neigiantis silpnųjų vergovę kaip įprastą pasaulio tvarką; teigiantis, kad ideali visuomenė remiasi gerumu, o ne jėga; kad kiekvienas žmogus turi tikrą įgimtą orumą, nepriklausomai nuo jo vietos visuomenėje; kad žmogaus sąžinė yra gyvybiškai svarbi, padedanti mums atskirti  gėrį nuo blogio; ir kad turime išties sutramdyti mūsų siekimą valdyti kitus.

Kartais mes nesugebam suprasti, kokia gili ir keičianti žmonijos istoriją yra Pesacho žinia. Prireikė Nyčės, kad  būtų suvokta ir išreikšta žodžiais (Exodus) izraelitų išėjimo iš Egipto svarba.

Tai ne tik būrio vergų sugebėjimas ištrūkti patiems iš vergijos, bet ir mąstymo apie žmogaus ir visuomenės prigimtį,- transformacija. Keli knygos skyriai įrodė reikšmę, kurios nesugebėjo įrodyti karingos armijos: “Visos pasaulio pastangos prieš galinguosius, kurių rankose – jėga, yra nereikšmingos, palyginus su tuo, ką atliko žydų – tikinčiųjų tauta, galiausiai supratusi, kad yra būdas pasiekti pergalę prieš tironus, – radikaliai pakeitus vertybes.”

Kitaip tariant, Pesachas – ne tik išlaisvino mus nuo Faraono, bet sukūrė naują moralės įstatymą, pagal kurį vergas turi tą pačią žmogiškąją vertę ir galią kaip valdovas, o toji galia išlaisvina ir gerumas triumfuoja prieš jėgą. Po „Išėjimo“ (iš Egipto) stipriu tapo ne tas, kuris pavergia silpnesnį, bet tas, kuris juo rūpinasi. Išėjimas transformavo priespaudą iš buvusios natūralios būsenos į nenormalumą.

Tai nenuostabu, kad Išėjimas išlieka žmonijos atminty, nes šis kelias išvedė į laisvę. Tai mūsų (“vergų sukilimas”), kurį  Thomas Jefferson pavadino “savaime suprantamu, nes visi žmonės sukurti būti lygiais.” ( Tomas Džefersonas buvo 3-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, pagrindinis Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos autorius.) Iš tiesų taip nėra. Priešingai – mes nuolat susiduriame su skirtumais, kurie egzistuoja tarp žmonių. Idėja, kad “visi žmonės yra lygūs” nėra  akivaizdi sąvoka. Jei jūs jau perpratot pagrindines sąvokas, tampa aišku, kad Išėjimas perteikia transformuotas vertybes.

Bet Džefersonas – ne vienintelis, kas teigia apie lygybę. Jonathan Locke ( 17 amž. anglų filosofas, politinis veikėjas ir pedagogas), kuris yra plačiai žinomas kaip liberalios demokratijos tėvas, rašydamas apie “Socialines sutartis” cituoja savo darbuose Bibliją 850 kartus naudodamas Biblijos vaizdus ir paraleles su Išėjimu daugybę kartų. Nenuostabu, kad Varšuvos geto sukilimas įsiplieskė per Pesachą. Išėjimas tarsi švyturys, primenantis apie įgimtą orumą, mūsų neatimamą žmoniškumą, gebėjimą atskirti  gerą nuo blogo ir teisybę nuo melo.

Išėjimo testamentu mums ir pasauliui palikti trys pagrindiniai žydų etikos ramsčiai: a) Laisvė; b) visų žmonių vidinė lygybė;  d) neginčijamas kiekvieno individo orumas.

Ar buvo Nyčė mums pernelyg kilniaširdis? Ar tikrai pasiekėme mums skirtą misiją ir galios moralę  pakeitėme gerumo, laisvės ir lygybės morale? Pažvelgus dabar į  supantį pasaulį, lengva pastebėti, kad valdovo moralė tebegyvuoja ir net klesti. Nyčė gali atsipalaiduoti: mūsų vergų sukilimo pamokos gali būti savaime suprantamos kai kuriems, bet daugeliui žmonų vidinės lygybės sąvoka tebėra tokia pat gluminanti kaip ir “blondinų egiptiečių ” laikais.

Žmogaus gyvenimas nuvertintas, vis dar bijoma priimti „kitokius“, matyti skirtumus tarp žmonių ir vertinti judaizmą, o ne slopinti kaip kad mūsų Dieviškojo unikalumo apraišką. Visame pasaulyje silpnesnis yra skriaudžiamas, pralaimėtojai yra niekinami,  savanaudiškumas iškeltas aukščiau gerumo. Daugelis vis dar tiki Stalino liūdnai pagarsėjusiu posakiu: “Vienintelė reali jėga – ilgavamzdis šautuvas”. Tai įsimintina begalinio akiplėšiškumo akimirka, kai vergas stojo prieš valdovą ir pareikalavo: “Leisk mano tautai eiti”, padovanok mums atsakomybę ir misiją: “skelbti laisvę visoje žemėje”, dirbti ilgai ir nenuilstamai vardan pasaulio, kur stiprūs yra teisingi, o silpnieji yra saugūs; pasaulio, kuriame kiekvienas žmogus gali atskleisti savo unikalias galimybes, gyventi prasmingai ir laimingai; pasaulio, kuriame vyrauja teisingumas, o ne galia.

Pesachas mums primena garsiai ir aiškiai, kad laisvė nėra teisė daryti, ką mes norėtume, bet įgaliojimas daryti tai, ką privalome.

Kai žiema traukiasi ir blunka, o pavasaris atneša atsinaujinimo viltį, pasinaudokime šį kartą Pesacho apreiškimu, uždekime sielos pavasarį, prisiminkime mūsų įsipareigojimą saugoti prieš 3500 metų įvykusio vergų sukilimo palikimą, kuris įkvėpė viltį, juo prasidėjo laisvės revoliuciją, jos dar niekas pasaulyje, jokia jėga nesugebėjo nuslopinti.

Chag sameach!

Straipsnį iš anglų k. vertė Ilona Rūkienė