BNS. Sovietų ir rusų poetas Jevgenijus Jevtušenka, kuris mirė šeštadienį, būdamas 84 metų amžiaus, savo tėvynėje ir užsienyje buvo gerbiamas už nonkonformizmą per „atšilimą“ po Stalino mirties, bet daugelį nuliūdino vėliau tapęs sovietų režimo stulpu.

„Babij Jaras“, emocingas, ne tik vokiškąjį, bet ir sovietinį antisemitizmą smerkiantis jo pasakojimas apie Ukrainos žydų žudynes netoli Kijevo 1941 metų rugsėjį, pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Šią poemą jis skaitydavo per gastroles Sovietų Sąjungoje, dažnai – sausakimšuose futbolo stadionuose, pagal ją parašyta Dmitrjaus Šostakovičiaus muzika tapo jo 13-osios simfonijos dalimi.

Jo poemos „Zimos stotis“ (Stancija Zima, 1956) ir, visų pirma, „Babij Jaras“ (Babij Jar, 1961), išleistos iki jo 30-ojo gimtadienio, pavertė J.Jevtušenką sovietų liberalų didvyriu tuo trumpu meninio atvirumo periodu, kurį leido Staliną pakeitęs Nikita Chruščiovas.

Jo atakas prieš stalinizmą ir sovietinę biurokratiją, kurių kulminacija buvo 1962 metų „Stalino įpėdiniai“ (Nasledniki Stalina), jo reikalavimus suteikti didesnę meninę laisvę tyliai sankcionavo Komunistų partija. Jam buvo leista daug keliauti po užsienį, kur jis skaitydavo savo kūrybą entuziastingai nusiteikusioms auditorijoms.

Geros išvaizdos poetas su maišto prieš praeities naštą žinia dešimtmetį buvo simbolinė figūra. Jo darbai buvo išversti į kelias kalbas ir milijonais egzempliorių parduodami visame pasaulyje.

Vienoje jo eilutėje suformuluotas jo kredo, kad „poetas Rusijoje yra daugiau nei poetas“, kad su juo siejami nacionalinės idėjos reiškimo ir eros simbolizavimo lūkesčiai.

„Parsidavimas“

Tačiau disidentinė jo ugnis priblėso po N.Chruščiovo nušalinimo 1963 metais ir 8-ajame dešimtmetyje jis jau nuolat buvo kaltinamas parsidavimu sovietų ortodoksijai.

J.Jevtušenko gimė Irkutsko srityje, 1932 metų liepos 18 dieną, jo tėvas Aleksandra Gangnusas buvo kilęs iš Latvijos vokiečių. 1944 metais jis persikraustė į Maskvą, o 1949-1950 metais lydėjo tėvą į geologines ekspedicijas Kazachstane ir Altajaus regione.1952-1957 metais jis studijavo literatūrą Gorkio institute Maskvoje ir ėmė kurti eilėraščius, aiškiai paveiktus revoliucijos rašytojo Vladimiro Majakovskio, išleido kelis rinkinius, kurie tapo labai populiarūs.

„Babij Jaras“, emocingas, ne tik vokiškąjį, bet ir sovietinį antisemitizmą smerkiantis jo pasakojimas apie Ukrainos žydų žudynes netoli Kijevo 1941 metų rugsėjį, pelnė jam tarptautinį pripažinimą. Šią poemą jis skaitydavo per gastroles Sovietų Sąjungoje, dažnai – sausakimšuose futbolo stadionuose, pagal ją parašyta Dmitrjaus Šostakovičiaus muzika tapo jo 13-osios simfonijos dalimi.

Valdant neostalinistiniam Leonido Brežnevo režimui, J.Jevtušenko ir toliau garsiai reikšdavo savo poziciją, pavyzdžiui, gynė persekiotą Aleksandrą Solženicyną, bet darė tai vis nereguliariau.

Tų, kas juo žavėjosi, nusivylimui, jis palaipsniui ėmė laikytis sovietų ortodoksijos linijos, ėmė liaupsinti hidroelektrinių užtvankas ir sunkvežimių gamyklas. Jo kolegos tai atmetė kaip „rimuotus reportažus“.

Vis dėlto jis palaikė rašytojus disidentus Julijų Danielį ir Andrejų Siniavskį, kurie 7-ojo dešimtmečio viduryje buvo kalinami už antisovietinę propagandą.

Likdamas privilegijuotu Maskvos kultūrinio elito nariu, jis kartkartėmis puoselėdavo savo „maištininko širdyje“ įvaizdį ir ėmė diversifikuoti savo kūrybinius sugebėjimus.

Jis ėmėsi fotografijos ir vaidybos, suvaidino 1978 metų filme apie raketų pionierių Konstantiną Ciolkovskį „Pakilimas“ („Vzliot“).

Remdamasis daugiausia savo paties praeitimi jis parašė romaną „Uogų vietos“ (Jagodnye mesta) ir pjesę, režisavo du filmus, tarp jų – „Vaikų darželį“ (Detskij sad), kurį vadino savo „Amarkordu“ – pagal Federico Fellini (Federiko Felinio) 1973 metų autobiografinę fantaziją.

1983 metais interviu Prancūzijos žiniasklaidai jis sakė, kad valdant L.Brežnevui politinių kalinių nebuvo.

Michailo Gorbačiovo „pertvarka“ sudarė sąlygas J.Jevtušenkai atnaujinti savo kritiką aprobuotiems taikiniams, ypač jeigu jie būdavo iš stalinistinės praeities.

Tačiau jis neperžengė valdžios nustatytų ribų ir vengė tiesiogiai užsipulti Komunistų partiją.

Jis pats yra parašęs tokį eilėraštį: „Žmonės man sako, kad esu drąsus žmogus. Netiesa. Niekada nebuvau drąsus. Man tik atrodė neoru nusižeminti iki savo kolegų bailumo.“

Stalino aukos

Žlugus komunizmui jis padėjo organizuoti memorialo stalinizmo aukoms pastatymą priešais KGB būstinę Lubianką.

Kaip ir daugelis sovietinių laikų rašytojų, nevaržomų rinkos jėgų pasaulyje po komunizmo jis išėjo iš mados, bet toliau rašė poeziją ir sudarinėjo jos rinkinius, pavyzdžiui, savo eilėraščių rinkinį ir 20-ojo amžiaus rusų poezijos tomą.

Jis taip pat parašė romaną „Nemirk prieš mirtį“ (Neumirai prežde smerti) apie nepavykusį 1991 metų perversmą prieš M.Gorbačiovą.

10-ojo dešimtmečio pradžioje jis persikraustė į Ameriką dėstyti kino bei poezijos Talsos universitete Oklahomoje.

2010 metais tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas Kremliuje jam įteikė prestižinį valstybinį apdovanojimą už kultūros plėtojimą. Jis toliau lankydavosi Rusijoje ir skaitydavo per literatūrinius renginius, praėjusį kartą – Raudonojoje aikštėje 2016-aisiais.

Pastaraisiais metais jo sveikata buvo prasta, 2013-aisiais jam buvo amputuota koja.

J.Jevtušenka buvo vedęs keturis kartus, turi penkis sūnus. Jo pirmoji žmona Bela Achmadulina, kuri mirė 2010 metais, taip pat buvo garsi poetė.

J.Jevtušenka bus palaidotas Peredelkino rašytojų vasarnamių rajone netoli Maskvos, balandžio 7 arba 8 dieną, sekmadienį naujienų agentūrai „Interfax“ sakė poeto padėjėjas.

Iš pradžių atsisveikinimo ceremonija įvyks JAV, paskui – Maskvoje, bet laikas ir konkreti vieta dar tikslinami, sakė padėjėjas, kuris pridūrė, kad velionis, kaip pageidavo, bus palaidotas istorinio ir kultūrinio draustinio statusą turinčiame Peredelkine.