LRT RADIJO laida „Radijo dokumentika“, LRT.lt. Nuotrauka iš Vilkaviškio muziejaus

Žydų bendruomenėse sklando legenda, kad karalienė Bona 1545 m. skyrė žydų miško statyti sinagogą Vilkaviškio mieste, tad galima sakyti, kad žydai čia gyveno jau nuo XVI a., LRT RADIJUI sako istorikas muziejininkas Antanas Žilinskas. Bet, nacių kariuomenei 1941 m. birželio 22 d. užėmus Vilkaviškį, klestėjusiai bendruomenei teko galvoti, kaip išlikti gyviems. Deja, per kelis tų metų mėnesius buvo sušaudyta daugiau nei 3 tūkst. žmonių – beveik pusė miestelio. Vilkaviškio žydų sinagoga buvo viena gražiausių Lietuvoje Anot istoriko muziejininko A. Žilinsko, prieš Pirmą pasaulinį karą Vilkaviškyje stovėjo medinis tiltas, kuris pateko į visus leidinius apie Vilkaviškio žydų istoriją. „Kai atvažiuoja čia žydų palikuonys ieškoti savo artimųjų kapaviečių, jie paprastai rodo nuotrauką būtent su šiuo tiltu“, – sako A. Žilinskas. Jis jau kurį laiką aktyviai domisi ir tiria miestelio žydų istoriją, tad yra pirmas žmogus, į kurį kreipiasi bet kuris, besidomintis kadaise klestėjusiu Vilkaviškio štetlu. „Šitas tiltas jiems svarbus dėl to, kad čia pat buvo didžioji sinagoga. Kitoje upelio pusėje išlikusiame pastate buvo įsikūrę žydų senelių namai. Čia buvo jų kaip ir centras. Vilkaviškio žydų sinagoga buvo viena gražiausių Lietuvoje“, – pastebi istorikas. teigimu, istoriniuose šaltiniuose įvardijamos dvi savo architektūra išsiskiriančios medinės sinagogos, kurios buvo išpuoštos lietuviškais medžio raižiniais. „Turime tik išlikusią Balio Buračo nuotrauką, kaip atrodė ta sinagoga, kurioje, sakoma, buvo laikoma viena seniausių Torų Lietuvoje. Pirmosiomis karo dienomis pafrontės miestas Vilkaviškis buvo beveik visiškai sudegintas, todėl sinagogos neišliko“, – aiškina A. Žilinskas. Žydų bendruomenių čia gyventa XVI a. pr. Apie klestintį žydų religinį gyvenimą Vilkaviškyje ir iš kitų išsiskiriančią didžiąją miestelio sinagogą liudija vilkaviškiečio Haroldo Frydo prisiminimai apie XIX a. pab.-XX a. pr. Vilkaviškį: „Vilkaviškyje tuo metu buvo pustuzinis žydų maldos namų. Sakoma, kad pagrindinė sinagoga jau tuo metu skaičiavo 300 metų amžių. Tai buvo gražus senovinis medinis neįprastos architektūros statinys, reikalui ištikus gerai pritaikytas gynybiniams tikslams. Enciklopedijose jis minimas kaip tikriausias senųjų Lenkijos ir Lietuvos sinagogų stiliaus pavyzdys. Prieš sinagogą buvo nedidelė aikštė. Per Simchat Tora šventę, nešant šventojo rašto ritinius, buvo einama ratais aplink iškiliausius miesto žmones. Aplink šią aikštę buvo išsidėstę keli maldos ir studijų namai, hekdašas – prieglauda neturtingiems ir sergantiems žmonėms, bei mikvė – ritualinių maudynių vieta. Pastaroji buvo naudojama reguliariai ir gana dažnai ne tik religingų žydų, bet ir, nesant maudymosi galimybės namuose, tarnavo kaip vieta propaguoti higienos įpročiams.“ Būtent XIX a. buvo žydų klestėjimo laikas Vilkaviškyje. Vėliau, po Pirmojo pasaulinio karo, žydų gyventojų skaičius kiek sumažėjo. Pasak A. Žilinsko, manoma, kad žydai Vilkaviškyje ėmė kurtis XVI a. Tuomet duotas leidimas statyti garsiąją miestelio sinagogą. „Vis dėlto mes esame Suvalkijoje. Tai ypatingas regionas. Esame dabar europinėje Lietuvoje, o už Nemuno – Vilnius, Kaunas ir toliau link Panevėžio, ten yra rusiškoji Lietuva. […] Labai kompaktiškai jungėsi tos žydų bendruomenės, pradedant Augustavu, Suvalkais, Seinais, Lazdijais, Vilkaviškiu, Kybartais, taip pat – Vištyčiu, Pilviškėmis, Šakiais, Kudirkos Naumiesčiu. Čia jie giminiavosi, važiavo vieni pas kitus, draugavo, prekiavo“, – pasakoja A. Žilinskas. Jis priduria, nors dokumentas dar nėra surastas, žydų bendruomenėse sklando legenda, kad XVI a. žydams buvo skirta žemė statyti sinagogą: „1545 m. jau yra karalienės Bonos raštas, kur ji skiria žydų bendruomenei miško statyti sinagogą Vilkaviškio mieste. Kaip žinome, bažnyčia Vilkaviškyje pastatyta 1620 m. Tai rodytų, kad turbūt žydų bendruomenių čia gyventa XVI a. pr.“, – sako A. Žilinskas. Žydai Vilkaviškyje valdė prekybą ir visą pramonę Nors kone visas Vilkaviškis per karą sudegė, šiandien apie žydų gyvenimo detales miestelyje pasakoja keletas užrašų. Ant pastatų, kurių vietoje stovėjo sinagoga, žydų gimnazija, senelių namai, kabo Jeruzalėje pagamintos atminimo lentelės. Jas nesunku rasti, nes, kaip įprasta, žydų istorija mažuose miesteliuose sukosi pačiame centre. Vilkaviškyje bene svarbiausia žydams vieta buvo dabartinė J. Basanavičiaus aikštė. Šalia jos stovėjo didžioji sinagoga, o aikštėje klestėjo žydų verslai. „Netoli J. Basanavičiaus esanti Kęstučio gatvė buvo pagrindinė gatvė, kurioje gyveno žydų bendruomenės žmonės. […] Žydai telkėsi centre. Visi dabar stovintys pastatai iškilę jau po karo. Senose nuotraukos (kurių pirmosios yra iš 1910 m.) čia stovėjo kromeliai – parduotuvėlės. Visą turgaus aikštę supo žydų prekybininkų namai“, – teigia A. Žilinskas. Anot jo, žydai Vilkaviškyje valdė prekybą ir visą pramonę. Jau prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo ir lietuvių prekybininkų ar pramoninkų, tačiau jie, kaip pasakoja istorikas, sudarė tik apie 10 proc. Visi kiti buvo žydai. „Vilniaus gatvėje buvo šerių fabrikas. Vienas didžiausių. Tuos šerius, šepečius gamindavo čia ir eksportuodavo į visą Europą, ypač Vokietiją. Dar toliau buvo tabako fabrikas. Vienas iš didesnių. Kitoje Vilkaviškio pusėje, kur, važiuojant iš Marijampolės pusės, buvo spirito gamykla“, – vardija A. Žilinskas. Čia gimė daug garsių menininkų Istoriko teigimu, Vilkaviškio žydų bendruomenė pasižymėjo ne tik verslais. Miestelyje buvo sporto klubai „Makabi“, veikė įvairios organizacijos, pavyzdžiui, jaunųjų skautų. „Jie rengdavo stovyklas čia, Vilkaviškyje. Atvažiuodavo žydų iš Vokietijos. Jie bendravo ir su vokiečių jaunuoliais, alų gerdami dainuodavo vokiškas dainas“, – sako A. Žilinskas. Jo nuomone, kultūrinį gyvenimą Vilkaviškyje paįvairindavo ir tai, kad iš šio miestelio yra kilę daug garsių žydų kilmės menininkų. „Man įsimintiniausia, kad šiame mieste gimė Olandijos baleto įkūrėja Sonia Gaskell. Labai nustebo Olandijos ambasadoriai, kai sužinojo – mūsų Gaskell? Jai Amsterdamo žydų muziejuje skirta didžiulė paroda, sukurtas filmas. Vyko ir didžiulis minėjimas. Jos šaknys čia – S. Gaskell gimė 1904 m. Vilkaviškyje“, – tvirtina A. Žilinskas. Anot jo, šiame miestelyje 1860 m. gimė ir žydų dailininkas Moisiejus Maimonas. „Jis pripažintas kaip akademikas, aukščiausios kategorijos dailininkas realistas, nupiešęs labai daug istorinių caro portretų“, – sako istorikas. Jis priduria – M. Maimono darbai savo laiku buvo netgi skelbiami vadovėliuose. „Man pavyko iš Peterburgo muziejaus gauti M. Maimano vieno paveikslo kopiją, kurią mes turime krašto muziejuje“, – teigia A. Žilinskas. Jo teigimu, daug kas nustemba išgirdę, kad kitas dailininkas – Isaacas Levitanas – taip pat buvo kilęs iš šios Lietuvos dalies. Tiesa, dailininkas gimė ne Vilkaviškyje, o Kybartuose. Tarp lietuvių ir žydų nebūdavo jokių pykčių Gražina Vaičiulienė – viena vilkaviškiečių, dar gerai pamenančių gyvenimą prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jos šeima iš žydų nuomojo būstą, tad moters atmintyje įstrigusios kelios žydų gyvenimo detalės. „Visą laiką gyvenau Vilkaviškyje, esu gimusi Vilkaviškyje. Iš seniau viską labai gerai prisimenu. Mes gyvenome pas žydą. Du broliai buvo. Jie buvo senberniai, kaip sakant, bet labai geri šeimininkai, labai gerai. Mes, kiek gyvenome pas lietuvius, tai, žinote, su visokiomis pretenzijomis ateidavo – tai grindų negalima plauti, tai grindys pūva, tai kas… O jie net paklausdavo – gal jau remonto reikia?“ – prisimena G. Vaičiulienė. Jos teigimu, tarp lietuvių ir žydų nebūdavo jokių pykčių: „Labai gerai sutikdavo. Žydai – labai taikūs žmonės, jie labai taikingai gyvena. Kažkaip visą laiką apie mus buvo vien tik žydai. Ten, kur gyvenome, labai daug parduotuvių buvo, kuriose visko būdavo. […] Man labai įsiminė viena parduotuvė. Ten buvo apelsinų, bananų, visokių šokoladinių obuolių… Tai – visokių skanių daiktų parduotuvė. Mus, vaikus, ta parduotuvė labai viliodavo“, – pasakoja G. Vaičiulienė. Jos teigimu, tuo metu Vilkaviškyje buvo ir restoranų: „Prieš mūsų namus kaip tik buvo restoranas. Ateidavo ten daugiausia ūkininkai. Po turgaus ateidavo, pusbonkutį išgerdavo. Tokie maži stikliukai būdavo… Pusbonkutį išgerdavo, dar baronkų užmaudavo, bet kažkaip nebūdavo girtų“, – sako G. Vaičiulienė. Lietuvius stebino Roš Hašana Iš vaikystės ir paauglystės metų ponia Gražina ryškiai prisimena ne tik daugybę mažų parduotuvėlių, kuriose, kaip ji sako, būdavo visko, bet ir savo kaimynų žydų šventes. Pirmiausia – šabą. Ypatingo per šabą kepto kugelio skonio moteris iki šiol nepamiršo. „Savaitgalį būdavo šabas. Per tą šabą jie uždegdavo žvakę ant lango, laikydavosi visų papročių. Jiems nebuvo galima net vandens atsinešti. […] Žydai kepdavo labai skanų kugelį. Jau toks skanus, su vištiena, labai saldus“, – tvirtina G. Vaičiulienė. Ji prisimena, kad žydų kepamas kugelis – ypatingas ir visai kitokio skonio, nei gamina lietuviai. „Visai kitas skonis. Jis toks saldus. Kažkaip kitaip. Jie labai laikydavosi pasninko. Kiekvieną savaitgalį nei jie dirbdavo, nei nieko. O kaip melsdavosi prie upės… Mes gyvenome visai prie upės. […] Jie ateidavo prie upelio ir melsdavosi ilgai ir garsiai. Paskui kaip imdavo kratyti kišenes… Tai vieną pakrato, tai kitą“, – sako G. Vaičiuelinė. Paklausta, ar tuo metu žinojo, ką toks kišenių kratymas reiškia, moteris atsako paprastai – jų tokia religija: „Jie kažkaip tas savo visas nuodėmes išsakydavo, o paskui nuo savęs nukratydavo. Visada prie upelio.“ Ponia Gražina prisiminė tuomet galbūt keistai atrodžiusią žydų tradiciją per Roš Hašaną – žydų Naujuosius metus – eiti prie upės ar kito vandens telkinio ir iškratyti kišenes. Taip simboliškai išsivaduojama nuo nuodėmių, jas nusineša vanduo. Tuo metu apie išskirtinę tik šabui būdingą šventinę nuotaiką savo atsiminimuose rašė ir H. Frydas. Jis apgailestavo, kad šabo tradicija žydų šeimose pamažu nyksta. „Ryškus spindulys žydų gyvenime buvo šabas ir didžiosios šventės. Aišku, labiausiai – šabas. Nesvarbu, kokia pasiturinti šeima, ant stalo visada švari staltiesė, žvakės ir balta duona – chala. Šabas prasidėdavo vėlyvą penktadienio popietę, kai visos parduotuvės mieste jau uždarytos ir bendruomenėje sklando tyli, bet jauki šventės dvasia. Vaikai prausiami, aprengiami švariais marškiniais ir ruošiami šabui. Maistu šventei buvo pasirūpinama iki jos, nes šabo dieną virti ir kepti nebuvo galima. Iš vienos miesto kepyklos būdavo parnešami du puodai: vienas su kugeliu, kitas su pupelėmis ir vištos riebalais. Ten šie valgiai dideliais kiekiais buvo kepami didžiulėje krosnyje. Jų parnešti po mišių, likus valandai iki valgymo, būdavo siunčiami šeimos jaunuoliai. Per šabą užmirštami visi kasdienio gyvenimo rūpesčiai ir nerimas. Atsimindavau tai su malonumu. Visas šis šabo šventimas dabar man primena ne ką kita, kaip Kūčias. Tik mes tai darėme kiekvieną metų savaitgalį. Kaip gaila, kad tradicija neišliko. O tuomet žydų gyvenimas sukosi aplink šabą. Iš tiesų, visa savaitė būdavo pasirengimas šiai šventai poilsio dienai“, – rašė H. Frydas. Smurtiniai nusikaltimai buvo labai reti Atvykus į miestelius, dažniausiai apie gyvenimą prieš karą mums pasakoja vietiniai lietuviai, tačiau visada įdomu sužinoti, kaip savo gimtinę prisimena žydai. Kaune susitinku su Feiga Koganskiene, kuri iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios gyveno Vilkaviškyje. Prieš pat karą ji, būdama paauglė, išvažiavo į Kauną tęsti mokslų mokykloje jidiš kalba, tačiau planus sugriovė prasidėjęs karas. „Aš tada dar buvau vaikas, kitų miestų nežinojau, todėl Vilkaviškis man buvo įdomiausias ir gražiausias. Daugelis gyveno gerai. Blogai gyvenančių buvo nedaug. Didesnė pusė žmonių gyveno patenkinamai. Labai bagotų nebuvo, nors buvo keletas. Buvo vienas po karo atsiradęs laikrodininkas, keli bankininkai. Mano tėvas turėjo javų sandėlį“, – sako F. Koganskienė. Ji prisimena, kad prieš okupaciją Vilkaviškyje buvo bent penkios gimnazijos, kuriose buvo dėstoma jidiš kalba: „Paskui atkūrė vieną. Liko tik viena mokykla jidiš kalba po rusų atėjimo. Tarp kitko, (mane juokas ima iš savęs) dabar Kaune dar dėstau jidiš kalbą. Ši kalba turi pasisekimą. „Desetka“ žmonių mokosi, kurie nemokėjo nei abėcėlės, nei nieko. Kiekvieną savaitę yra progresas. Džiaugiasi ir mokytoja, ir mokiniai“, – pasakoja F. Koganskienė. 1919 m. Vilkaviškyje sionistų grupė įkūrė modernią žydų gimnaziją. Visi dalykai ten buvo dėstomi hebrajų kalba. Buvo įkurtas ir vaikų darželis, pradinė mokykla, veikė religinė mokykla. Tuo metu mergaitės, kaip ir ponia Feiga, jau ėjo į mokyklą. O štai atsiminimuose H. Frydas pasakoja apie kiek kitokią religiniu pagrindu formuotą žydų švietimo sistemą prieš Pirmąjį pasaulinį karą: „Mano lavinimas prasidėjo, kai buvau ketverių metų ir pradėjau eiti į žydų mokyklą – chederį. Prieš tai į mūsų namus keletą kartų per savaitę, gal porą ar tris mėnesius, ateidavo neūžauga mokytojas, kad išmokytų mane žydų abėcėlės ir rašto pradmenų. Pirmą dieną chederyje ant mano stalo buvo padėti keli gabaliukai saldainių. Tai turėjo būti dangaus ženklas. Mačiau šią procedūrą kartojantis kiekvienąkart, kai ateidavo naujas mokinys. Studentams tai turėjo būti ženklas, koks saldus ir naudingas yra Toros studijavimas. Ši iliuzija greitai išsisklaidė, mat irzlus mokytojas, vykdydamas savo pareigas, negailėjo lazdelės. Merginos niekada nesimokė chederyje, jos buvo mokomos namie. Mūsų pagrindinis darbas buvo kasdien studijuoti Senąjį Testamentą ir melstis hebrajiškai. Mieste veikė daug tokių mokyklų. Vienos buvo tik pradedantiesiems, kitos – vyresnio amžiaus berniukams. Tarp jų būta gana didelės konkurencijos ir karų, bet visi susitelkdavo į vieningą frontą, jei tekdavo susidurti su ne žydų berniukais. Jie buvo mūsų amžini priešai, mes niekada nebuvome draugai. Mėgstamiausias mūsų užsiėmimas tuomet buvo įvyti nelaimingą kiaulę į uždarą kiemą, vaikyti ją ir mėtyti viską, ką turime po ranka. Manėme, kad darome gerą darbą ir malonumą Viešpačiui. Sportas mums buvo visiškai nežinomas. Tai manyta esant nepadoru ne tik nepilnamečiams, bet ir suaugusiajam. Įtariai buvo žiūrima net ir į tokią nekaltą pramogą, kaip žvejyba. Tai buvo pasaulis be šokių, salonų ir muzikos, bet ten neliko vietos ir nepilnamečių nusikalstamumui. Smurtiniai nusikaltimai buvo labai reti. Žmonės bet kuriuo paros metu jautėsi saugūs ir gatvėse, ir miesto pakraščiuose.“ Per kelis 1941 m. mėnesius sušaudyta beveik pusė miestelio Vilkaviškio rajono Suvalkijos kultūros centro-muziejaus fondų saugotoja Elena Rupeikienė tvirtina, kad muziejuje galima išvysti eksponatų, primenančių žydiškąjį Vilkaviškį: „Žinote, sunku dabar gauti tų daiktų, bet vis tiek džiaugiamės. Kadangi Vilkaviškyje buvo daug žydų, kai jie jau buvo gete, gal mainydavo tuos daiktus į maisto produktus. Nežinau, kokiu būdu pas žmones atsirado tokie daiktai.“ Nacių kariuomenei 1941 m. birželio 22 d. užėmus Vilkaviškį, visiems žydams teko ne tik slėpti savo turtą, bet ir galvoti, kaip nuo sušaudymo pasislėpti patiems. Greitai žydų vyrai buvo suvaryti į miestelio gale esančius kareivių barakus, kurie atstojo laikinąjį getą. Liepos pabaigoje getą apsupo baltaraiščiai. Visi vyrai buvo išvežti sušaudyti. Rugsėjo pabaigoje ta pati lemtis laukė moterų ir vaikų. Per kelis 1941 m. mėnesius sušaudyta daugiau nei 3 tūkst. žmonių – beveik pusė miestelio. Visi Vilkaviškio ir jo apskrities gyventojai buvo įspėti neslėpti žydų. Iš Lietuvos centriniame valstybės archyve išlikusio dokumento: „Labai skubu. Pagrandų seniūnijos seniūnui. Prašau paskelbti savo seniūnijos gyventojams sekantį. Vilkaviškio apskrities žydai apgyvendinti atitinkamam Vilkaviškio miesto rajone, iš kurio jie neturi teisės pasišalinti. Pastebėta, kad dalis žydų iš to rajono savivaliai pasišalino ir bastosi po kaimus. Prašau paskelbti gyventojams, kad žydams uždrausta gyventi už aukščiau paminėto rajono ribų, lankytis arba bet kuriuo kitu būdu palaikyti ryšius su krikščionimis. Lygiai yra draudžiama krikščionims apgyvendinti pas save žydą, jį šelpti ar palaikyti bet kokius su juo santykius. Kas nesilaikys šių nuostatų bus paskelbtas žydų globėju ir bet kokiu atveju susilauks atitinkamų sankcijų. Visi žydai, kurie bus pastebėti už jiems skirto gyventi rajono ribų tuojaus turi būti sulaikyti ir perduoti Vilkaviškio nuovados policijos viršininkui.“ Žydus saugoti buvo baisu, prisimena G. Vaičiulienė. „Jie gatvėse neturėjo teisės šaligatviu vaikščioti. Ėjo tik gatve. Labai jau tų žydų mums buvo be galo gaila. Tikrai gaila. Jie labai mokėjo su žmonėmis sutarti“, – prisiminimais apie tragišką žydų bendruomenei laiką dalijasi moteris. Iš G. Vaičiulienės šeimos pažįstamų žydų, kaip tvirtina pašnekovė, niekam nepavyko išgyventi. Jos teigimu, neaišku, kas nutiko ir broliams žydams, iš kurių kadaise G. Vaičiulinės šeima nuomojosi būstą. „Kai šaudydavo, buvo labai girdėti. Mano draugė gyveno priešais tas kareivines. Šiaip mes tame gale dar nelakstydavo, daugiausia laiko praleisdavo pačiame mieste, nes dar nebuvome tokio amžiaus, kad visur lakstytume, bet buvo girdėti šaudymai. Kai duodavo… Ir sakydavo – jau šaudo. Kartais vieną sykį į dieną. Po to koks tarpas būdavo… Tik pykšt pykšt pykšt…“ – pasakoja G. Vaičiulienė. Daugelio Vilkaviškio žydų gyvenimas buvo negailestingai nutrauktas iki 1941 m. lapkričio 15 d. Tai diena, kai Lietuvos provincijoje įvykdytos paskutinės masinės žydų žudynės. Tie, kuriems pavyko išgyventi, slapstėsi miškuose ar glaudėsi lietuvių namuose. Vilkaviškio rajone žydus gelbėjo apie 170 lietuvių Diasporos muziejuje Tel Avive išsaugota fotokopija laiško, kurį vilkaviškietė Dvora Alexmansky parašė dar prieš karą iš Lietuvos išvykusiam broliui. Mano brangus broli, palieku tau šį laišką. Tai bus paskutinis mano laiškas gyvenime. Rašau šį laišką ir laukiu, kada manęs ateis nužudyti. Noriu palikti šį dokumentą tau, aprašyti, kaip mes, žydai, buvome sunaikinti. Iš visos mūsų šeimos likau viena. Viena kaip akmuo. Slapstausi iš laukų į miškus. Niekas nepajudina piršto ir nepadeda man. Buvo paskelbta, kad visi, kurie slepia žydus, bus nušauti. Apie tai pranešama kiekvieną dieną laikraščiuose. Visi žydai aplinkiniuose miesteliuose jau išžudyti. Kaune ir Vilniuje visi žydai irgi nužudyti. Vilkaviškyje likę keletas ir jie slepiasi. Aš – viena iš nedaugelio, kurie dar liko gyvi, bet bet kuriuo momentu laukiu savo karčios mirties. Taip, atėjo laikas, kai žydai naikinami žudikų rankomis. Kaip Dievas gali žiūrėti į vaikų kančias? Tų vaikų, kurie gyvi buvo sumesti į duobes. Dieve, kaip tu gali matyti tokius dalykus? Mano brangus broli, tą dieną, kai buvo sušaudyti Vilkaviškio vyrai, gulėjau ligoninėje. Pagimdžiau negyvą dukrelę. Gydytojai sakė, jei būčiau atvažiavusi 10 minučių vėliau, būčiau mirusi ir pati. Tai būtų daug geriau. Liepos 28 d. mūsų brangus tėvas, mano mylimas vyras ir sesers vyras – visi buvo nužudyti. Tą dieną žudikai sušaudė daugiau kaip tūkstantį vyrų. Pirmą Roš Hašanos dieną motinos buvo priverstos atvesti savo vaikus sušaudyti. Sutikau gerą krikščionį draugą. Jis vardu Antanas Kumpis. Karo pabaigoje jis tau pasiųs šį laišką. Nepamiršk apie jį. Jis man padeda, duoda maisto. Prašau, parašyk jam. Prašau, atsilygink jam. Jo žmona su manimi elgiasi taip, tarsi būčiau jų dukra. Jie rizikuoja savo gyvenimu dėl manęs. Tol, kol aš gyva, jie mane globos. Jie pasakys tau, kokią dieną aš buvau nužudyta. Greitai ateis diena, kai žydai išnyks nuo žemės paviršiaus. Tu, mano mylimas broli, liksi vienintelis gyvas iš mūsų šeimos. Atėjo laikas, kai paliksiu tave amžinai. Tai taip sunku, mano mielas broli, bet viskas jau prarasta. Man taip sunku nuleisti rašiklį, kai žinau, kad tai – pabaiga ir mes išsiskirsime amžinai. Noriu čia sėdėti, kol jie ateis mane vesti į duobę, kur aš mirsiu. Kaip sunku tave palikti. Jaučiu, kad mano stiprybė mane apleidžia. Prašau, nepamiršk uždegti atminties žvakės mūsų mamai ir seseriai, kurioms pasisekė mirti ramiai. Pasakyk visiems Amerikoje, kas čia nutiko. Tavo sesuo Dvora.“ Dvora karo pabaigos nesulaukė. Tačiau po ilgų paieškų laiškas 2008 m. pasiekė Alexmanskių šeimą Jungtinėse Valstijose. Dvorą slapstė Antano ir Uršulės Kumpių šeima, tačiau išaiškėjo, kad jie slepia žydę. Dvora išvesta sušaudyti. Tokių gelbėtojų Vilkaviškyje buvo ne vienas. Vilkaviškio mieste Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, buvo daugiau nei dvi dešimtys gelbėtojų, Vilkaviškio rajone – apie 170. Neatsirado žmonių, kurie išduotų Vilkaviškiečio Jono Klikevičiaus tėvui Pijui suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas. Jis per nacių okupaciją kartu su seserimi priglaudė žydų šeimą. Tuomet J. Klikevičiui buvo vos ketveri metai, tad jo paties atsiminimai migloti, tačiau žydų gelbėjimo istoriją jis puikiai žino. „Slapstė trejus metus, arba daugiau kaip tūkstantį dienų ir naktų. Gyvenome netoli Vilkaviškio, apie 5 km nuo Vilkaviškio Pilviškių kryptimi. Taip išėjo, kad pasidalino giminės. Pirmiausia, tie nelaimėliai užsuko į mano tetos Klikevičiūtės-Savickienės namus. Paskui, jau neturėdami ką daryti, galvojo, kaip juos gelbėti. Jie pasiprašė vienai nakčiai“, – pasakoja J. Klikevičius. Jis prisimena, kad pagalbos paprašė keturių asmenų šeima – tėvai ir dvi dukrelės. Vienai jų tuo metu buvo maždaug penkeri, kitai – dveji. „Jie pasiprašė vienai nakčiai, bet, išaušus rytui, teta suprato, kad jie nesiruošia niekur eiti. O kur jiems eiti? Nebuvo kur. Tada teta kreipėsi į mano tėtį, savo brolį. Visi sprendė, ką reikėtų daryti. Galų gale jie pasidalino tą šeimą. Viena mergaitė su motina liko pas vieną tetą, vyrą tėvas parsivedė į savo namus. Mažąją mergaitę priėmė pati teta“, – sako J. Klinkevičius. Jis priduria – šeimos nariai dėl saugumo būdavo slepiami tai vienoje, tai kitoje šeimoje, o, sužinojus, kad gali būti patikrinimas, namus palikdavo ir slėpdavosi, pavyzdžiui, rugiuose ar javuose. „Būdavo tie patikrinimai, bet laimingai. Per tuos trejus metus visi aplinkiniai žinojo. Dauguma jų ir slėpė žydus. Neatsirado žmonių, kurie išduotų. Jie visi viską žinojo, bet nusiduodavo, kad nieko nežino, nieko negirdėjo“, – teigia J. Klinkevičius. Miestas buvo – miesto neliko J. Klinkevičius pasakoja prisimenąs, kad namuose stovėjusi medinė spinta, kurioje nuolat kažkas krebždėdavo. „Nežinojau, kas ten slapstosi ar kas krebžda […]. Mane nuramindavo, kad nekreipčiau dėmesio. Mus išleisdavo į lauką nubėgti pas kaimynus, pas pusbrolius, kad mes nematytume, nežinotume ir neišplepėtume“, – sako J. Klinkevičius. Vyras prisimena, kaip tėvas pasakojo, kad ant kiekvieno pakelės medžio buvo prikabinta skelbimų, jog už žydų slėpimą laukia tas pats likimas kaip ir žydų. „Vyresnieji mano pusbroliai žinojo net slaptavietes, kur tie žmonės slepiasi. Kaip man jie pasakojo, nunešdavo jiems valgyti, vandens, žinojo, kur rugiuose jie slapstosi. Vaikus turbūt ir pasiųsdavo, kad mažiau įtarimų sukeltų. Mūsų giminėje buvo tikrai nemažai žmonių, kurie gelbėjo. Buvo apie 40 žmonių pajungta. Tėvas suskaičiavo. Buvo tarsi tinklas“, – tvirtina J. Klinkevičius. Vilkaviškietė F. Koganskienė taip pat išgyveno dėl keleto žydams nepabijojusių padėti kauniečių. Ji, būdama paauglė, prieš pat karą išvyko į Kauną, ten buvo įkalinta Kauno gete, išgyveno didžiąją akciją ir sulaukė karo pabaigos. Tačiau Vilkaviškyje ji nebeturėjo nė vieno artimojo. Vilkaviškis – tik vardas, sako ponia Feiga. „Trinties, neapykantos tikrai nebuvo. Tikrai nebuvo. Vieni bagotesni, kiti mažiau, vieni protingesni, kiti mažiau, bet tai buvo miestelis. Su visais minusais ir pliusais. Kai atvažiavau turbūt po mėnesio, kai Vilkaviškis jau buvo rusų pusėje, 1944 m., mieste, kuriame gimiau, augau ir nebuvo, ko aš nepažinčiau, tada nežinojau, kur eiti. Tik bažnyčia centre buvo apdaužyta, bet dar buvo naudotina. O taip, tai nieko. Miestas buvo, miesto neliko. […] Vilkaviškis – tik vardas, o taip, tai nieko bendro su buvusiu Vilkaviškiu nėra“, – įsitikinusi moteris. Per karą sugriautas senasis Vilkaviškis dingdamas nusinešė didžiulę kelis šimtmečius trukusią žydų istoriją. Apie ją šiandien primena senosios žydų kapinės, keli išlikę pastatai, atminimo lentelės, masinių žudynių vietos ir senieji vilkaviškiečiai, kurie buvo priversti išgyventi Lietuvą negrįžtamai pakeitusius metus.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Istorija/vilkaviskio-legenda-statyti-sinagoga-leidima-dave-karaliene-bona/237943
© Lietuvos žinios