Vakarų Lietuvos miestelyje Šilalėje iki Antrojo pasaulinio karo pradžios dauguma gyventojų buvo žydai. Mūrinė žydų sinagoga pastatyta apie 1910 – 1914 metus dabartinių V. Kudirkos ir Maironio gatvių kampe. Dabar joje „Senukų“ parduotuvė.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Ruvinas Zeligmanas – vienintelis, išsigelbėjęs iš 1,5 tūkstančio Holokausto metu nužudytų Šilalės žydų. Kai 1941m. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, jis buvo 10-metis vaikas.
Nors Ruvinas jau seniai nebegyvena Šilalėje, kalbėdamas, žemaičiuoja. Jo žmona taip pat žemaitė, namuose jie kalba žemaitiškai.
Šeimos namas sudegė prieš karą, degė visa gatvė, daug medinių namų,- prisimena didįjį 1939m. gaisrą R.Zeligmanas.
– Kokią Šilalę prisimenate, kai gyvenote su tėvais ir visa šeima?
– Tuo metu Šilalėje 60% gyventojų buvo žydai. Mano tėvas buvo religinis veikėjas: kantorius, apipjautymo specialistas, religijos mokytojas ir reznikas (košerinio skerdimo žinovas). Mokslus tėvas baigė garsioje Telšių ješivoje. Jis buvo gerbiamas žmogus, padėdavo Šilalės gyventojams, nes išmanė mediciną, gydydavo susirgusius. Šeimoje augome 4 vaikai. Mama rūpinosi namais ir vaikais. Gyvenom pasiturinčiai, tais laikais visi vaikai turėjom namuose po auksinę taurelę, mama per šventes statydavo sidabrines žvakides.
R.Zeligmanas uždega žvakes už nužudytus Šilalės žydus Vilniaus Choralinėje sinagogoje
– Kaip sugyvenot su kaimynais, koks buvo požiūris į žydus?
– Labai gerai sugyvenom su kaimynais. Kai namas sudegė ( jis buvo apdraustas) lietuviai mums išnuomojo pusę namo – 3 kambarių butą.
– Šilalės žydų bendruomenėje buvo labai turtingų ir nepasiturinčių. Kad ir nedidelis miestelis, jame veikė daugiau kaip 10 žydų parduotuvių: avalynės, medžiagų, 2 mėsos parduotuvės, įvairios maisto parduotuvės, kur visuomet duodavo skolon. Prisimenu: šeštadieniais per Šabą žydai krautuvininkai negalėjo imti pinigų, todėl sakydavo: “Padėk čia pinigus ir pasiimk, ko reikia”. Visi žydai kalbėdavosi tik jidiš, buvo nemokančių lietuviškai, bet mes žaizdami ir draugaudami su lietuviais, išmokome lietuvių kalbą. Prisimenu: baigęs 4 klases, laikiau egzaminą kartu su lietuviais, rašėme diktantą. Gerai mokiausi. Lankiau žydų religinę mokyklą prie sinagogos, vienoje patalpoje buvo visos 4 klasės. Tą lemtingą vasarą norėjau atostogauti , galvojau toliau mokytis penktoje klasėje lietuvių mokykloje. Sesuo mokėsi gimnazijoje.
Nuotraukoje: Šilalės sinagoga.
– Papasakokite apie savo mokyklą, kaip mokydavotės, kokie tada dirbo mokytojai?
-Religinėje mokykloje buvo žydų mokytoja, mokė žydų kalba, klasėje stovėjo 4 eilės suolų. Viena mokytoja mokė visus tuo pačiu metu, labai griežta, gaudavom kartais net su rykšte per nagus ir per užpakalį. Sunku jai buvo suvaldyti 4 klases vienu metu. Būdavo skiria užduotis, o mes plepam, ji vaikšto po klasę su rykšte. Esu ir aš gavęs su rykšte, kartą netyčia langą su kamuoliu išdaužiau.
– O kaip šeimoje jus auklėjo tėvai? Kokios elgesio taisyklės buvo privalomos?
– Šeima mus auklėjo religingai. Prisimenu Šabą. Tvarkydavom, valydavom namus, penktadienio vakare, leidžiantis saulei, – jokių darbų – šventa. Mama paruošdavo stalą, užtiesdavo baltą staltiesę, visuomet uždegdavo žvakes, iškepdavo chalas, žuvies paruošdavo ir ypatingą Šabo patiekalą – čolntą. Mes jį nunešdavom į kepyklą.Ten krosnyje kepdavo duoną, įdėdavom puodą , kad karštai stovėtų, o šeštadienio rytą, grįždami iš sinagogos, parsinešdavom ir valgydavom. Dabar jaučiu, kaip skanu būdavo. Šiais laikais kartais Vilniaus sinagogoje gaunam čolntą, bet visai ne tas, nes vaikystėje jis būdavo gaminamas su skania avienos mėsa, morkom. Bandėm su žmona gaminti patys namie, bet išvirdavo ne čiolntas, o gruziniškas čanachas (juokiasi).
– Kada 1941m. į Šilalę įžengė naciai? Kas vyko miestelyje?
– Kadangi Šilalės miestelis buvo netoli Vokietijos pasienio, tai vokiečiai įžengė jau pačią pirmą karo dieną , birželio 22d. Žmonės mėgino bėgti, bet ne visiems pavyko. Šilalėj gyveno vokiečiai iki karo, su kuriais visi gerai sutarė, todėl niekas nesitikėjo, kad taip bus baisu. Mes vaikai išvakarėse ėjom į rusų kareivių „garnizoną“ Šilalėje žiūrėti kinofilmų, o ryte pabudom karo sąlygom. Mėginom bėgti, bet toli nenubėgom. Vokiečiai pasivijo. Grįžom atgal.
– Ar keitėsi kaimynų lietuvių elgesys, kai vokiečiai įžengė į Šilalę?
– Lietuvių elgesys pasikeitė. Sugyvenom su šeimininkais, kurie nuomojo mums pusę namo. Jie norėjo mus paslėpti, bet neturėjo vietos. Vokiečiai iškart ėmė tyčiotis iš žydų, puldavo vyrus su barzda, pjovė su peiliais ir sužeisdavo veidą. Iškart atsirado ir baltaraiščiai iš aplinkinių kaimų, jų buvo gana daug. Jie buvo jauni, apsigyveno didelėje gaisrinės salėje. Žinau jų pavardes, kurios surašytos žydų enciklopedijoj, išleistoje Izraelyje. Aš joje esu paminėtas kaip išsigelbėjęs ir tie, kurie šaudė irgi paminėti. Ne vienas jų pabėgo po karo į Vokietiją, o po to į Ameriką.
Mano sesuo mokėsi gimnazijoje, ji per vasaros atostogas norėjo užsidirbti ir įsidarbino pašte telegrafiste. Klasės draugas, nuėjęs į paštą, ją nužudė.
Liepos 6d. visus žydus vyrus suvarė į sinagogą, naktį baltaraiščiai per langus mėtė granatas. Tėvas buvo sužeistas, brolis žuvo, aš pasislėpiau spintoj, man pasisekė išlikti gyvu. Kitą dieną mus visus nuvarė į žydų kapines. Kur laukė iškastos didelės duobės. Pradėjo šaudyti į visus, aš mačiau, kaip krito į duobę mano tėvas…Tuo metu sinagogos prižiūrėtojas paprašė vieno sargybinio, kad duotų užsirūkyti prieš mirtį. Sargybinis ketino paieškoti, bet pasmerktasis puolė ir kando jam į gerklę. Kilo triukšmas, o aš tuo metu pasislėpiau už didelių medžių, augusių kapinėse ir pabėgau, perbridau upę, pasislėpiau. Tokiu būdu aš vienintelis likau gyvas. Pasislėpiau už upelio, gulėjau visą dieną ir nežinojau, ką daryti. Grįžau į namus. Tuo metu atėjo vienas vokietis atimti mūsų turtą. Visur dalyvavo tik vienas vokietis, o visi kiti buvo baltaraščiai, tiek šaudant, tiek ir turtą atiminėjant. Baltaraiščiai grobė viską, lovas išsinešė sau, nes jos buvo gražios, auksines taureles,- viską pasiėmė. Aš pradėjau rėkti, jie griebė tėvo didelį skerdimo peilį ir norėjo mane papjauti, – iššokau pro langą, kuris tuo metu buvo atidarytas, pabėgau. Nežinojau, kur bėgti.
– Kas nutiko jūsų mamai, kaip ji laikėsi?
– Tuo metu moterys su vaikais dar nebuvo nužudytos, aš nubėgau pas jas ir ten gyvenau daugiau kaip mėnesį. Rugpjūčio mėnesį moteris ir vaikus išvarė, liepė pasiimti kuo daugiau turto ir varė jas į Tubynių mišką, kur buvo iškastos 2 didelės duobės. Varė būriais, ne visas iškarto. Šaudė. Nenorėdami išeikvoti šovinių, vaikelius imdavo už kojų ir galvas trankė į medžius, po to mesdavo į duobę. Ten netoliese bėgo upelis, jis krauju pasruvo, visas vanduo buvo raudonas. Ten nužudė labai daug žmonių.
– Likot vienas, kas dėjosi Jūsų vaikiškoje galvelėje po visko, ką patyrėte?
– Viską mačiau, man pasisekė pabėgti, turbūt Dievas norėjo, kad likčiau gyvas. Buvau mažiukas, smulkus. Žinojau, kad Varnių miestelyje gyvena mano giminės, aš miškais bėgau pas juos, naktį miegodavau miške. Pas savo gimines pagyvenau kurį laiką, bet greitai visus žydus suvarė į Telšių getą, ir aš ten pakliuvau. Prieš Naujuosius metus sužinojau, kad likviduos getą, moterys man patarė bėgti, kai kurios jų pabėgo kartu su manimi. Aš dažnai išlysdavau pro tvorą ir eidavau maisto prašyti sau ir kiems parnešdavau. Getas buvo Telšių centre. Vėl pabėgau. Grįžau į Šilalę per miškus, pas Lašaičius, kur nuomojomės prieš karą. Žmonės, mane gelbėdami, atidavė į kaimą, iš pradžių į Jokūbaičių, ten, arti Šilalės buvo pavojinga, todėl persikėliau į Žvingių bažnytkaimį, kur slapsčiausi visą karą. Vasarą rugiuose, o žiemą daržinėj įrengtoj slėptuvėje. Niekas manęs nematė. Mano gelbėtojai – Povilas ir Marijona Stonkai, jie apdovanoti už gelbėjimą, paskelbti Pasaulio Teisuoliais. Slapsčiausi iki 1944 spalio mėn., sulaukiau išvadavimo.
– Kas buvo po karo? Jūs likot našlaitis, kas Jums padėjo?
– Grįžau į Šilalę. Lašaičių šeima man ir vėl padėjo, susitarė, kad priimtų ūkininkai, gyvenę už 3,5 km nuo Šilalės. Jiems padėjau dirbti visus ūkio darbus. Pradėjau mokytis Šilalės gimnazijoj. ir pokariu buvo nemažai žmonių, kurie nekentė žydų, todėl reikėdavo saugotis. Baigęs mokyklą, norėjau mokytis toliau, bet stigo pinigų. Ką darysi…paskyrė mane mokytojauti į 8-metę pradinių klasių mokytoju ir 6 -7 klasėse mokyti matematikos bei anglų kalbos. Mokinys buvau labai geras, todėl žinių turėjau, o mokytojų trūko. Atlyginimą taupiau, mokytojavau metus, vaikai mane mylėjo. Gyvenau bažnytkaimy, turėjau nemažai pamokų, susitaupęs pinigų, po metų jau galėjau važiuoti studijuoti į Vilnių. Įstojau į Vilniaus universiteto fizikos – matematikos fakultetą, pasirinkau fizikos specialybę. Baigiau studijas po 5 metų, gavau paskyrimą mokytojauti. Grįžau į Šilalę, dėsčiau fiziką ir matematiką, greitai išsiuntė į Vilniaus Mokytojų tobulinimosi institutą, jame dirbau vienerius metus metodistu, po to perėjau į Skaičiavimo mašinų gamyklą dirbti inžinieriumi. Statybos technikume 6 metus dėsčiau elektrotechniką. Mokytojaudamas susitikau savo būsimą žmoną, anglų kalbos mokytoją. Labai gerą žmoną turiu, gražiai sugyvenam. Mūsų dukra gyvena dabar Izraelyje. Turiu du proanūkus.
Su Ruvinu Zeligmanu kalbėjo Ilona Rūkienė