Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje tęsiame Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnio publikaciją. II dalis. Pradžia 2017 01- 05.
XX amžiuje Lietuva betarpiškai pergyveno du kruvinus pasaulinius karus ir daugiau nei 40 m. įtemptai trukusį psichologinį Šaltąjį karą. Pirmojo pasaulinio karo realijos bei rezultatai atliepė lietuvių politinius lūkesčius ir sudarė sąlygas atkurti Lietuvos valstybingumą. Tuo tarpu Antrojo pasaulinio karo paini ideologija ir rūsti kasdienybė lėmė, kad lietuvių nacionalinė valstybė – Pirmoji Lietuvos Respublika de facto buvo sunaikinta. 1940-ųjų birželio 15-ąją Lietuvą okupavo šimtatūkstantinė Raudonoji armija. O mažiau nei po dviejų mėnesių – tų pačių metų rugpjūčio 3-ąją, stalininė Sovietų Sąjunga pasinaudodama totalia valstybinio teroro politika bei vietos kolaborantų paslaugomis, Lietuvą, kaip ir kitas dvi šiaurines jos kaimynes, aneksavo.
Nesileidžiant į įvairias faktines smulkmenas, detales ar labiau antraplanes politines peripetijas, į įvykius Lietuvoje žvelgiant apibendrintai ir visos Europos politiniame-ideologiniame ir geopolitiniame kontekste, galima konstatuoti, jog Lietuvos Respublikos sovietinė okupacija bei Lietuvos valstybingumo prievartinis, faktinis sunaikinimas 1940-ųjų vasarą turėjo du esminius bruožus.
Pirma. Lietuvos autoritarinė vyriausybė Kremliaus ultimatumą, grubų diktatą ir Raudonosios armijos okupaciją priėmė iš esmės tyliai ir paklusniai. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą šalies vyriausybė dar likusiai laisvai tarptautinei bendrijai nepareiškė jokio viešo oficialaus protesto ir tokio protesto vardan in corpore nepasitraukė į tremtį. Net šalies ilgametis prezidentas Antanas Smetona, kuris, kaip rodo dauguma faktinių detalių, iš viso lietuvių politinio elito tuo metu blaiviausiai mąstė ir vertino situaciją, net jis, nedrįsdamas pasipriešinti vyriausybės kolektyvinei kapituliacijai, į politinę tremtį pasitraukė ne tiek aiškiai ir principingai demonstruodamas politiškai ir juridiškai motyvuotą savo protestą, kiek privačiai ir tyliai simuliuodamas „negalavimą“[1].
Antra. 1940-ųjų birželio 15-osios įvykių vienas esminių bruožų yra tas, kad praktiškai visa anti–smetoninė ir anti–autoritarinė lietuvių opozicija – pirmiausia krikščionys demokratai ir liaudininkai – kurį laiką puoselėjo gana infantiliškas politines iliuzijas, kad vaizdžiai tariant, sovietų tankai nuvers tik prezidento A. Smetonos politinį režimą ir išvalys kelią anti–semetoninei opozicijai į valdžią. Pirmomis okupacijos dienomis susipainioję valstybės reikaluose ir asmeninėse ambicijose žymūs krikdemų veikėjai prelatas Mykolas Krupavičius, Ignas Skrupskelis, Feliksas Kemėšis, Kazimieras Bizauskas ir eilė kitų gana tampriai bendradarbiavo su Justo Paleckio diriguojama Liaudies vyriausybe bei viešai ragino ją remti. Manė, kad susiklosčiusiomis politinėmis aplinkybėmis (vykstant pasauliniam karui) bendradarbiavimas su sovietais ir prisitaikymas prie okupanto poreikių dar nėra Lietuvos nacionalinių interesų išdavystė ir nesugriaus Lietuvos valstybingumo pamatų. Būtent tokiomis ar panašiomis politinėmis iliuzijomis galima paaiškinti faktą, kodėl dalis žymių Pirmosios Respublikos kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų dalyvavo 1940 m. vasarą vadinamojo Liaudies Seimo rinkimų propagandinėje programoje, sutiko būti įtraukti į kolaboracinę taip vadinamą Liaudies vyriausybę arba bent jau toliau liko dirbti savo aukštuose postuose ministerijose, departamentuose ir tokiu būdu, per ministerijas ir departamentus savo rankomis per kelias pirmąsias sovietinės okupacijos dienas ir savaites iš esmės užtikrino nepriklausomos valstybės – Lietuvos Respublikos – tylią agoniją [2]. 1940-ųjų liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje politinėje tremtyje likusių pasiuntinių Londone, Vašingtone, Ženevoje, Berlyne, Romoje ir kitose sostinėse pareikšti oficialūs protestai prieš sovietinę okupaciją [3] jau nedaug ką politiškai galėjo pakeisti.
Būtent šios dvi Lietuvos sovietinės okupacijos ir valstybingumo faktinio sunaikinimo ypatybės daugiausiai nulėmė ir vėlesnes lietuvių politinio elito strategijas dėl valstybingumo atkūrimo. Politinę situaciją ir faktus istoriškai, metodologiškai struktūrizuojant peršasi hipotezė, kad vėlesniais Antrojo pasaulinio karo metais, t. y. jau nuo 1940-ųjų rudens iš esmės išsikristalizavo dvi pagrindinės lietuvių politinės kovos dėl nepriklausomo valstybingumo atgavimo/atkūrimo strategijos. Pirmąją sąlyginai galėtume pavadinti revoliucine arba provokiška. Griežčiau tariant, pronacine Lietuvos riboto valstybingumo atkūrimo strategija, kuri matė ir rinkosi ginkluotą Lietuvos valstybingumo atkūrimo kelią politiškai ir kariškai bendradarbiaujant su Trečiuoju Reichu, kuri, deja, liūdnai susišaukia ir su Holokausto pradžia Lietuvoje. Tuo tarpu antrąją, regis, tiksliausia būtų įvardinti kaip aiškiai orientuotą į antihitlerinę koaliciją ir vadinti diplomatine – Atlanto Chartijos politinių principų realizavimo ir visiškos, absoliučios Lietuvos valstybingumo atkūrimo strategija. Jos esmė: ieškoti Vakarų antihitlerinės koalicijos sąjungininkų politinės paramos, įsiterpti į jų kovą prieš nacizmą ir Lietuvos nacionalinį valstybingumą atkurti ne tiek ginkluotos kovos, kiek globalių politinių galių interesų derinimo ir politinių susitarimų keliu. Tai yra, eiti panašiu keliu, kokį 1940 m. ankstyvą pavasarį (kovo 12 d.) sudarydama taiką su Sovietų Sąjunga rinkosi Suomija ir kokiu ji ėjo vėliau 1944–1947 m. pasitraukdama iš Antrojo pasaulinio karo, galutinai apibrėždama savo geopolitinę situaciją ir nustatydama politinius santykius su didžiuoju rytų kaimynu.
[1] Liudas Truska, Antanas Smetona ir jo laikai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996, p. 378-379.
[2] Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio ir Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Maskvoje dr. Lado Natkevičiaus 1940 06 15 šifruota telegrama Lietuvos URM, in: Lietuvos okupacija ir aneksija 1939/1940. Dokumentų rinkinys. Vilnius: Mintis, 1993, p.257.
[3] Laurynas Jonušauskas, Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tarnybps egzilyje veikla 1940–1991, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2003, p. 76–78, 316.