Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapyje pradedame publikuoti Algimanto Kasparavičiaus, humanitarinių mokslų daktaro, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslo darbuotojo straipsnius.

 I dalis

 Lietuvių istoriografijoje ir viešajame socialiniame-kultūriniame  diskurse didžiausia Lietuvos tragedija XX amžiuje dažniausiai įvardijama 1940-ųjų sovietinė okupacija labai greitai tapusi aneksija ir valstybingumo praradimas. Iš principo neginčijant šios modernaus lietuviško valstybingumo katastrofos istorinės reikšmės, vis dėlto, mano supratimu žvelgiant į platesnę ir gilesnę istorinę perspektyvą, istoriškai tai ne visai teisinga ir moralu. Didžiausia XX amžiuje tragedija Lietuvą vis dėlto ištiko ne 1940-ųjų birželį, kada tauta neteko laisvės bei valstybingumo. bet metais vėliau, kada jau nacių okupuotoje Lietuvoje prasidėjo Holokaustas. Taigi didžiausia XX a. Lietuvos tragedija yra kone pusę tūkstančio metų čia gyvenusios ir kūrusios lietuvišką pilietinę tapatybę žydų bendruomenės sunaikinimas. Nes nacionalinio valstybingumo praradimas, kaip rodo daugelio tautų istorinė patirtis, nėra negrįžtamas procesas. Kritinėmis istorinėmis aplinkybėmis tautai praradus nacionalinį valstybingumą, geopolitinei situacijai palankiai pasikeitus – jį atkurti įmanoma. Ir 1990-ųjų Kovo 11-ąją Lietuva tai padarė. Tuo tarpu buvusi visom prasmėm turtinga Lietuvos žydų – litvakų bendruomenė, deja, jau niekuomet nebebus atkurta. O tai gali reikšti ir reiškia tik viena, kad mūsų Lietuva, kuri daugeliui lietuvių reiškia dar dr. Jono Basanavičiaus įvardytus „Tautos namus”, taip ir liks mažesnė tuštesnė, tamsesnė, silpnesnė ir labiau pažeidžiama. Civilizaciškai. Emociškai. Kultūriškai. Demografiškai. Geopolitiškai.

Nors šį akivaizdų faktą šiandien Lietuvoje, deja, linkę pripažinti anaiptol ne visi, tačiau praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje lietuvių Pirmosios Respublikos (1918–1940) politinis-diplomatinis elitas, jo iškiliausi atstovai būtent litvakų asmenyje matė reikšmingiausią lietuviško valstybingumo sąjungininką. Litvakų didžiosios tragedijos Lietuvoje išvakarėse, jauniausias Vasario 16-osios akto signataras, vienas iškiliausių tarpukario epochos lietuvių diplomatų, ilgametis Lietuvos Respublikos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas, regis, ženkliai paveiktas ir prancūzų politinio sugyvenimo su žydais peripetijų patirties[1], žydų aktyvaus vaidmens prancūzų Trečiosios Respublikos politiniame gyvenime[2] bei jų ryškaus kultūrinio indėlio Prancūzijoje[3], taip matė žydų vaidmenį ir reikšmę Lietuvos kultūrai bei brėžė jų santykį su lietuviška valstybe: „Norėdami Vilnių sulietuvinti, mes pirmiausia turime palenkti žydus Lietuvos valstybės pusėn, ne ta prasme, kad jie taptų lietuviais, bet kad jie galėtų stoti arba balsuoti už Lietuvą. Lietuvių tauta negali turėti intereso paversti žydus lietuviais, nes toks žydų nacionalizavimas visada išsigimsta į antisemitizmą, kaip tat atsitiko Vokietijoje, kur žydai buvo pasidarę vokiškesniais už vokiečius. Mums reikia išmokti „iš patriotizmo” daug ko paaukoti žydams, kad jie nebūtų Lietuvos valstybei priešingi arba indiferentiški Vilniuje. Vėliau, kai šio karo audros praūš ir mes išliksime su Vilniumi ilgesnį laiką – mes visada rasime modus vivendi su žydais, be žalos mūsų tautos augimui. […] Lietuvai nebus pavojaus, jei Vilnius kurį laiką bus Lietuvos Jeruzalė, bet Jeruzalė, einanti su Lietuva. […] Mums naudinga ir reikalinga žydus padaryti Vilniuje Lietuvos piliečiais, kurie turi išspręsti dabartinį Vilniaus lietuvišką likimą. […] Pasaulio akyse Lietuva niekada nepraloš, jei Vilniaus gyventojų dauguma, tai yra lietuviai ir žydai,  ten iš vieno gins savo tėvynę lygybės pagrindu“[4]. Taigi kalbant apie didžiąją XX a. vidurio Lietuvos žydų tragediją, analizuojant jos aplinkybes, istorikui būtina žiūrėti plačiai ir sąžiningai reflektuoti visus jos aspektus.

[1] Apie prancūzų  – žydų tarpusavio santykius Viši režimo metais plačiau žiūrėti: Rukmani Bhatia, From Israelite to Jew: Anti-Semitism in Vichy France & Its Impact on French-Jewish Identity After WWII. Wellesley College, 2012, p. 82–86. in:  http://repository.wellesley.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1028&context=thesiscollection

[2] Kaip matyti iš daugelio P. Klimo diplomatinių pranešimų į Kauną, bene ryškiausias to pavyzdys jam buvo teisininko, socialisto Léon’o Blum’o iškilimas į Prancūzijos politinį olimpą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

[3] P. Klimo atvirą susižavėjimą tarpukario Prancūzija, jos politine sistema, politine kultūra ir pilietine visuomene liudija ne tik jo gausūs diplomatiniai pranešimai į Kauną, bet ir jo prisiminimų knygos: P.Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940, Vilnius: Mintis, 1991.; P.Klimas, Iš mano atsiminimų, Vilnius: Lietuvos enciklopedijų redakcija, 1990.

[4] Lietuvos Respublikos nepaprasttojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Paryžiuje P. Klimo 1940 02 18 slaptas pranešimas Užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui// LCVA, f. 648, ap. 1, b. 31, l. 196, 199–200.