Prieš pat didžiąsias metų šventes Tautinių mažumų departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įvyko diskusija „Pagarba tautinių bendruomenių paveldui – sėkmingos integracijos dėmuo“. Apie paveldą kalbėjo ne tik profesionalai, kuriems patikėta rūpintis šiuo šalies turtu, bet ir tautinių bendruomenių, žiniasklaidos atstovai.

Pristatydama diskusijos temą, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr. Vida Montvydaitė pažymėjo, kad  paveldo tema suartina visas šalies bendruomenes ir bendrijas.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė diskusijoje akcentavo, kad Lietuvos kultūros paveldas atspindi valstybės tautines bendrijas ir jų istoriją Lietuvos valstybės raidos kontekste. „Mūsų valstybė yra labai turtinga bendrijomis, kurios sukūrė ženklus. Dažniausiai ir visų lengviausiai atpažįstami yra sakraliniai objektai“, – kalbėjo D. Varnaitė, paminėdama, kad daugeliui bendrijų yra svarbios istorinės amžinojo poilsio vietos, senosios kapinės. Pažinti šią įvairovę, kaip pripažino departamento direktorė, neretai pritrūksta žinių, todėl didžiausi pagalbininkai šiame darbe yra tautinės bendruomenės, su dideliu lūkesčiu Kultūros paveldo departamentas žvelgia ir į Tautinių mažumų departamentą. Paveldo pažinimas, D. Varnaitės žodžiais, yra raktas į jo išsaugojimą: „Tai, ką pažįstame, tai, ką branginame, mums tampa artima, sava – mūsų bendruomenėms, pačioms tautinėms bendrijoms ir vietos bendruomenėms.“

Pirmasis žingsnis, kai valstybė įvardina saugotinus objektus, yra jų įrašymas į kultūros objektų registrą, taip suteikiant jiems teisinę apsaugą ir deklaruojant, kad valstybė imasi atsakomybės saugoti objektus. Kultūros paveldo departamento vadovė pakvietė tautines bendruomenes pasidomėti Kultūros vertybių registru ir siūlyti objektus, kurie galėtų būti į šį registrą įtraukti.

„Kaip rodo mūsų ilgametė patirtis, vienas iš svarbiausių dalykų yra paveldo aktualizavimas“, – sakė D. Varnaitė, pastebėdama, jog nėra valstybės, kurioje šioms reikmėms užtektų valstybės biudžeto lėšų. Jos nuomone, efektyviausias būdas išsaugoti ir puoselėti paveldą yra bendruomenių – vietos ir tautinių – sinergija. Kultūros paveldo departamentas kasmet skiria lėšų, prisidėdamas prie tautinėms bendrijoms reikšmingo paveldo.

Vietos paveldo pažinojimas – yra esmė, leidžianti susikalbėti, mano Alfredas Jomantas, Kultūros paveldo departamento Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vedėjas. Pritardamas D. Pusliui, jis akcentavo, kad pažinimą pradėti reikia nuo vietos. „Pažinimas sukuria santykį su objektu, padeda pažinti jo vertę. Verčių supratimas sujungia ir tai yra kaip raktas, kaip atpažinimo ženklas“, – sakė A. Jomantas, kalbėdamas apie departamento prieš keletą metų rengtas Europos kultūros paveldo dienas „Istoriją kuriame kartu“.

Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė, akcentavo švietimo, mokytojų vaidmenį, pažįstant kultūros paveldą. Kiekviename miestelyje, jos žodžiais, yra objektų – svarbių, reikšmingų, – apie kuriuos mažai kas žino, gal net dėmesio neatkreipia. Ir tai turėtų būti to miesto ar rajono švietimo skyriaus reikalas daryti visa, kad moksleiviai sužinotų savo vietos istoriją.