lzb.lt,  Doc. dr. Aušra Pažėraitė Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centro dėstytoja 

Talmudas (Šabbat 21b) šios šventės ištakas pasakoja gana lakoniškai:

 „Kislevo 25 – Chanukos dienos, kurių yra aštuonios, nėra raudų, per jas ir nepasninkaujama. Kada graikai įsiveržė į Šventyklą, jie suteršė visą alyvą Šventykloje, ir kai Hašmonėjų dinastija juos įveikė ir nugalėjo, patikrino [Šventyklą] ir rado tik vieną ąsotį alyvos, kuris buvo savo vietoje, ir buvo užantspauduotas Vyriausiojo kunigo antspaudu. Bet jame buvo alyvos [tiek, kad būtų gana] uždegti tik vieną dieną. Įvyko stebuklas su ja – nuo jos buvo uždegama aštuonias dienas. Kitais metais nustatė jas [tas dienas], kad būtų šventinės dienos šlovinimui (hallel) ir dėkojimui.“

Pasakojimas ne toks išplėtotas, kaip kad krikščioniškoje Biblijoje, kurioje galima rasti graikiškai rašytas dvi Makabiejų knygas. Jose plačiai pasakojama istorija žydų persekiojimo helenistinės Sirijos karaliaus Antiocho Epifano laikais, žydų sukilimas, vadovaujant broliams Makabiejams, ir jų pergalė. Graikiškas pasakojimas pilnas retorinių detalių, aprašančių, kaip plačiai graikiška kultūra buvo apėmusi visą kraštą, prasiskverbusi net iki pat Jeruzalės Šventyklos kunigijos, kuri, „suskambėjus ženklui mesti diską, skubėdavo į imtynių aikštę dalyvauti draudžiamoje pramogoje, nieku laikydami, kas jų protėvių buvo laikoma garbinga, ir be galo vertindami, kas graikams įprasta“ (2 Mak 4,14-15). Atletika būdavo praktikuojama išsirengus, o tai apnuogindavo ir apipjaustymo žymę, kas vertė jo drovėtis, taip nesiderinančio su graikišku kalokagatijos (grožio kaip gėrio) idealu. Pasakojama, kaip Jeruzalės Šventykla buvo apiplėšta ir išniekinta, pervadinta Dzeuso Olimpiečio vardu, bei vardijami šios „graikiškos“ valdžios reikalavimai pažeisti Torą. Taip pat ir kankinystės istorijos. Istorikams daug pasakojimo detalių iki šiol dar neaiškios, nors bendras vaizdas lyg ir dėliojasi. Ir jame – ne tiek brutalus graikiškos valdžios elgesys, kiek graikiško mąstymo ir gyvenimo būdo patrauklumas ir begalinė pagunda.

Ravas Aharonas Lichtenšteinas kažkada buvo taip suformulavęs skirtumą tarp „judaizmo“ ir helenizmo, arba „graikiškumo“: „Judaizmas atmeta grožio šventumą, ir siekia šventumo grožio. Graikams gi, net jų didingose etinėse sistemose svarbiausia yra estetika“. Grožis, mąstymas, vadovaujantis racionaliais argumentais, iškalbos menas, Išminties meilė, gamtos dėsnių veikimo aiškinimasis, galiausiai žmogiškų galių ir galimybių sureikšminimas, tiek žmogų paskelbiant visų dalykų matu, tiek ir siekiant žmogaus sudievinimo religiniuose kultuose – viskas buvo didžiulė pagunda, suviliojusi didelę dalį to meto Izraelio žydų. Egipto Aleksandrijoje susidarė didžiulė žydų diaspora, nebemokėjusi nei hebrajų, nei aramėjų kalbų, įsisavinusi graikišką kultūrą, išsivertusi net Torą į graikų kalbą…

Graikiškų Makabiejų knygų autoriai akcentavo ne stebuklą su alyva, kurio net ir nemini. Jiems svarbiau buvo pati kova, Šventyklos atgavimas ir atšventinimas. Skirtumas tarp graikiškos ir Talmudo išminčių šventės ištakų versijos atrodytų nežymus. Galėtų būti interpretuojamas kaip papildymas. Tačiau Talmudo išminčių perspektyvoje skirtumas visgi ryškus, ypač turint omenyje midrašą, interpretuojantį Pradžios knygos eilutę apie pasaulio sukūrimo pradžią: „O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę…“. Midraše komentuojama:

„R. Šimonas bar Lakišas pritaikė šiuos žodžius tremtims [galūtams]. „O žemė buvo padrika (tohu) – tai Babilonijos tremtis: „… pažiūrėjau į žemę, ir štai ji nualinta…“ (Jer 4,23); „ir dyka (ir vohu) – tai Persijos tremtis: „…ir paskubomis išvedė (va-javhillu) Hamaną…“ (Est 4,14); „ir tamsa…“ – tai  Graikijos tremtis, kuri aptemdė Izraelio akis savo įsakais, nurodančiais Izraeliui: „Rašykite ant jaučio rago, kad jūs neturite dalies Izraelio D-vuje“; „…virš bedugnės…“ – tai blogio Karalystė, ir taip kaip nėra kamšalo giliai bedugnei, taip nėra kamšalo šios blogio Karalystės [blogio gelmėms užkimšti]“ (Midraš rabba 2,4).

Šios keturios tremtys (galūtai), kaip jas interpretavo 16 a. Maharalis iš Prahos, buvo ir pranašo Danieliaus regėjime (7 sk.) regėti keturi žvėrys: pirmas panašus į liūtą su erelio sparnais, antras – į mešką, trečiasis – į leopardą, kuris turėjo keturis paukščio sparnus ir keturias galvas, o ketvirtasis – į nieką nepanašus siaubūnas geležiniais dantimis, viską naikinantis po kojomis. Visuose komentaruose ketvirtasis siaubūnas, ketvirtoji tremtis, kuriai, kaip bedugnei, nematyti galo, vadinama Edomo (Romos) tremtimi. Maharalio aiškinimu, tremtį reiktų suprasti ne vien ir nebūtinai kaip fizinę tremtį iš gimtų žemių. Tremtis – tai svetimų galybių dominavimas, nustelbiantis Torą, Toros galybę ir grožį. Graikijos tremtis – tai, kaip paaiškinama midraše – „Izraelio akių aptemdymas“, reikalaujant išsižadėti Toros („dalies D-vuje“). Komentatoriai aiškina, kad rašymas ant jaučio rago gali reikšti viešo išsižadėjimo aktą. Galbūt todėl pagrindinis įsakas, kurį nurodė išminčiai – viešas šviesos uždegimas (geriausia – lauke, prie įėjimo į namus, nors galima ir ant palangės, kuri matytųsi iš gatvės pusės, ir tik pavojaus atveju galima uždegti viduje), kuris turi liudyti Toros šviesą, kuri tuo skaisčiau spindi, kuo didesnė naktis.

Aušra Pažėraitė