Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas

Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas

bernardinai.lt

Siūlome ištrauką iš ką tik pasirodžiusios istoriko Aurimo Švedo pokalbių knygos „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ (leidykla „Aukso žuvys“), kurioje pateikiami pokalbiai su germaniste, teatrologe, ilgamete „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininke Ireną Veisaite, jos gyvenimo istorija bei laiko apmąstymai.Gruodžio 15d. Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko šios knygos pristatymas. Susitikime dalyvavo knygos autorius A. Švedas, pati I. Veisaitė, taip pat – gerai šią asmenybę pažįstantys ir apie jos gyvenimo nuopelnus bei įtaką Lietuvos kultūrai pasisakę žmonės.

Irenos Veisaitės asmeninė istorija suteikia galimybę pažvelgti į keturias XX amžiaus epochas: tarpukarį, pirmosios sovietinės ir nacių okupacijų laiką, sovietmetį ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei įtvirtinimo metus. Šios knygos herojės gyvenimo pasakojimas padeda interpretuoti minėtas epochas ir tiesti tiltus per jas skiriančias nesusikalbėjimo ir nesupratimo prarajas. Tad mums kalbantis aš ne tik užduodavau klausimą, kaip buvo iš tikrųjų, bet ir nuolat ieškojau galimybių svarstyti, ką, kaip ir kodėl mes atsimename“, – knygos įžangoje rašo A. Švedas.

Jūsų gyvenimas tiesiog prisodrintas įvairiausių įvykių ir ribinių patirčių. Ar niekada nekilo mintis sėsti prie stalo ir kai ką užfiksuoti popieriuje?

Aišku, kad kilo. Be to, kitų buvau raginama tai daryti, tačiau tiesiog negalėjau ir nenorėjau leistis į atsiminimus dėl labai įvairių priežasčių. Grįždamas į praeitį turi į ją įsijausti, o tai yra nepakeliama. Gyvenu su šarvais. Kad suprastumėte, ką reiškia ši metafora, papasakosiu vieną atsitikimą. Kai su dviem savo buvusiom studentėm, dabar jau labai artimomis draugėmis Audra Žukaityte ir Reda Pabarčiene nuėjome žiūrėti Andrzejaus Wajdos filmo „Didžioji savaitė“ [1995], jos iš kino salės išėjo ašarodamos, o aš ekrane pasakojamą sukrečiančią istoriją apie žydės likimą Antrojo pasaulinio karo metais Varšuvoje priėmiau visai ramiai. Žinoma, man pačiai kilo klausimas dėl savo reakcijos: „Kas čia darosi?“ Tada ir supratau labai aiškiai – gyvenu su šarvais.

Kita priežastis, dėl ko niekada nerašiau atsiminimų ir niekuomet nenorėjau to daryti, susijusi su mano gyvenimo būdu, o gal ir charakteriu.Visuomet gyvenau dvasiškai aktyviai dabartyje ir dėl šios priežasties tiesiog nebeturėdavau laiko praeičiai. Visą laiką reikėjo apie kažką galvoti, rašyti, dirbti, dalyvauti. Labai daug širdies ir laiko pareikalavo dėstymas, kurį suvokiau kaip savotišką misiją.skaityti plačiau